Vis daugiau Lietuvoje dirbančių žmonių po keturiasdešimties metų ryžtasi kardinaliai keisti profesiją ir gyvenimo būdą.
Ši tendencija tyliai, bet ryškiai keičia darbo rinką ir tradicinį požiūrį į karjerą visam gyvenimui.
Kodėl karjera visam gyvenimui nebetinka?
Ankstesnėms kartoms įprasta schema buvo aiški – pasirinkti profesiją, įsidarbinti ir likti tame pačiame kelyje iki pensijos.
Dabar tokį modelį renkasi vis mažiau žmonių, nes per kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė darbo pasaulis ir vertybės.
Brandesnio amžiaus darbuotojai dažnai jaučiasi pasiekę lubas savo srityje.
Jie mato, kad tolesnė karjera nebežada nei didesnio atlygio, nei asmeninio augimo ar prasmės.
Prie to prisideda ir technologijų kaita.
Kai kurios profesijos nyksta arba stipriai keičiasi, todėl saugiau atrodo laiku persikvalifikuoti, nei laukti, kol rinka pati išstums.
Vidinis lūžis: prasmės ir sveikatos paieškos
Po keturiasdešimties metų dažnas žmogus pirmą kartą rimtai susimąsto, ar tikrai nori taip gyventi dar dvidešimt ar trisdešimt metų.
Klausimai apie prasmę, sveikatą ir santykį su darbu tampa svarbesni už prestižą ar pareigas.
Ilgalaikis stresas, perdegimas ir nuolatinis skubėjimas skatina permąstyti prioritetus.
Dalis buvusių vadybininkų, vadovų ar specialistų renkasi ramesnes, su žmonių pagalba ar kūryba susijusias veiklas.
Kiti atranda seniai pamirštus pomėgius, kurie pamažu virsta nauja profesija.
Amatas, meninė veikla, konsultavimas ar darbas su bendruomenėmis tampa patrauklia alternatyva korporacinei rutinai.
Praktiniai žingsniai keičiant profesiją
Brandžiame amžiuje karjeros posūkis dažniausiai nebūna spontaniškas.
Tai ilgesnis procesas, kuriam reikia laiko, kantrybės ir finansinio pasirengimo.
Pirmas žingsnis dažnai būna mokymai ar kursai vakare, po darbo.
Taip žmonės išbando naują sritį ir pasitikrina, ar ji iš tiesų tinka, dar neatsisakydami esamų pajamų.
Vėliau atsiranda pirmieji smulkūs projektai, praktikos ar savanorystė, padedantys susikurti patirties ir pažinčių naujoje srityje.
Dalis žmonių laikinai dirba dviem frontais – senajame darbe ir naujoje veikloje – kol įsitikina, kad gali iš jos pragyventi.
Svarbus ir finansinio saugumo klausimas.
Dažnas sąmoningai kaupia pagalvę keliems mėnesiams ar metams, kad pereinamuoju laikotarpiu galėtų ramiau mokytis ir klysti.
Ko labiausiai bijo vidurio karjeros keitėjai?
Vienas dažniausių stabdžių – baimė, kad „jau per vėlu“.
Žmonės nerimauja, kad darbdaviai rinksis jaunesnius, greitesnius, pigesnius darbuotojus.
Tačiau praktikoje brandesni darbuotojai dažnai turi tai, ko trūksta jaunesniems – patirties, atsakomybės, gebėjimo bendrauti su klientais ir spręsti konfliktus.
Šios savybės tampa rimtu pranašumu, ypač paslaugų ir konsultavimo srityse.
Kita baimė – kaip apie pasirinkimą sureaguos artimieji ir aplinka.
Ypač jei nauja veikla atrodo mažiau prestižinė nei ankstesnės pareigos, bet suteikia daugiau džiaugsmo ir laisvės.
Nemažai vidurio amžiaus keitėjų susiduria ir su savivertės klausimais.
Po metų ar dešimtmečių vienoje srityje tenka vėl tapti pradedančiuoju, priimti klaidas ir mokytis iš jaunesnių kolegų.
Kaip pasiruošti pokyčiui atsakingai?
Ekspertai rekomenduoja pirmiausia suskaičiuoti realias šeimos išlaidas ir suprasti, kiek laiko galima išgyventi su mažesnėmis pajamomis.
Tai padeda planuoti, kada ir kokiu tempu saugiausia trauktis iš esamo darbo.
Antras svarbus žingsnis – atviras pokalbis su artimaisiais.
Partnerio ir šeimos palaikymas dažnai tampa lemiamu veiksniu, padedančiu ištverti neužtikrintumo laikotarpį.
Trečia – kontaktai ir bendruomenė.
Prisijungus prie profesinių klubų, mokymų grupių ar savanoriškų iniciatyvų, atsiranda realių ryšių, kurie virsta pasiūlymais ir projektais.
Vidurio amžiaus karjeros keitėjai vis dažniau pasitelkia ir karjeros konsultacijas.
Specialistai padeda įvardyti stipriąsias puses, perkeliamus gebėjimus ir realistiškai įvertinti galimas kryptis.
Kokia nauda pačiam žmogui ir visuomenei?
Sėkmingai pakeitę profesiją žmonės dažnai kalba apie didesnį pasitenkinimą, mažesnį stresą ir geresnę sveikatą.
Net jei uždarbis pradžioje mažesnis, emocinė grąža ir kasdienio gyvenimo kokybė tampa svarbesniu rodikliu.
Visuomenei tai reiškia ilgesnį aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje.
Žmonės rečiau perdegina savo išteklius ir rečiau visiškai pasitraukia iš darbo dėl sveikatos problemų.
Darbdaviams vidurio karjeros keitėjai atneša ne tik naujų įgūdžių, bet ir kitokį požiūrį į atsakomybę bei komandinį darbą.
Mišrios komandos, kuriose dera skirtingas amžius ir patirtis, dažnai priima labiau apgalvotus sprendimus.
Nors profesijos keitimas po keturiasdešimties metų vis dar laikomas drąsiu žingsniu, tai pamažu tampa normaliu, socialiai priimtinu reiškiniu.
Gyvenimo trukmei ir darbo metams ilgėjant, viena karjera visam gyvenimui vis rečiau atrodo nei reali, nei patraukli.
