Vis daugiau žmonių Lietuvoje kalba apie ribas, perdegimą ir vidinį nuovargį, nors išoriškai atrodo, kad viskas gerai.
Psichologai ir darbo organizavimo specialistai pastebi, kad gebėjimas aiškiai sakyti ne tampa vienu svarbiausių šiuolaikinio žmogaus įgūdžių.
Nuolatinis skubėjimas tapo nauja rutina
Per pastaruosius keletą metų darbas iš namų, nuotoliniai susitikimai ir žinučių srautai išplovė ribas tarp darbo ir asmeninio laiko.
Dalis žmonių vis dažniau pastebi, kad dirba ne tik darbo valandomis, bet ir vakarais, savaitgaliais, net atostogų metu.
Prie spaudimo prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose viskas atrodo įmanoma, jei tik labiau pasistengsi.
Toks fonas skatina sutikti su papildomais darbais, projektais ir prašymais, net tada, kai tam nebelieka nei jėgų, nei laiko.
Kodėl taip sunku pasakyti ne?
Daugeliui lietuvių vis dar giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad atsisakyti reiškia nuvilti kitą žmogų.
Ypač darbe bijoma pasirodyti nepakankamai motyvuotam ar lėtesniam už kolegas.
Prie to prisideda ir augimo patirtys, kai vaikams dažnai sakoma, kad reikia būti geram, padėti ir nekelti problemų.
Suaugus, šis noras būti geram aplinkiniams neretai virsta chronišku sutikimu daryti tai, ko iš tiesų nesinori.
Psichologai pabrėžia, kad atsisakymas dažnai painiojamas su egoizmu.
Tačiau sveikos ribos nereiškia abejingumo, jos padeda išsaugoti vidinius išteklius ir iš tiesų pasirūpinti santykiais, o ne tik formaliai atlikti pareigas.
Kas nutinka, kai ribų nėra
Nuolatinis sutikimas su papildomais prašymais pirmiausia paveikia miegą ir dėmesio koncentraciją.
Žmogus vis dažniau užmiega pavargęs, tačiau ryte vis tiek jaučiasi neišsimiegojęs, sunkiau susikaupia net paprastoms užduotims.
Vėliau atsiranda emocinis nuovargis: dirgumas, ciniškas požiūris, motyvacijos praradimas.
Darbas, kuris kadaise teikė džiaugsmą, pradeda atrodyti beprasmiškas, o bet koks naujas prašymas sukelia susierzinimą.
Asmeniniame gyvenime tai gali virsti konfliktais, nes artimiesiems tenka tik tai, kas lieka po darbo ir kitų įsipareigojimų.
Vaikams, partneriui ar draugams skiriamas laikas tampa fragmentuotas ir persmelktas nuolatinio tikrinimo, ar dar niekas neparašė naujos žinutės.
Kaip mokytis sakyti ne kasdienybėje
Ekspertai rekomenduoja pradėti ne nuo didžiųjų sprendimų, o nuo mažų, kasdienių situacijų.
Pavyzdžiui, vietoje automatinio sutikimo iškart atsakyti, kad reikia šiek tiek laiko pagalvoti ir pasitikrinti savo tvarkaraštį.
Praverčia ir ribos technologijoms: susikurti aiškias valandas, kada neskaitomos darbo žinutės ir neatsakinėjama į elektroninius laiškus.
Net jei dirbama lanksčiu grafiku, aiškios taisyklės padeda ir pačiam žmogui, ir kolegoms suprasti, kada esama pasiekiamam.
Svarbu iš anksto apsibrėžti, kiek papildomų iniciatyvų per mėnesį žmogus realiai gali prisiimti.
Tokia vidinė „kvota“ leidžia priimant kiekvieną naują pasiūlymą pasitikrinti, ar dar yra laisvos vietos, ar metas pasakyti ne.
Mandagus ne – ne konfliktas
Dalis žmonių vengia atsisakyti, nes įsivaizduoja, kad ne visada turi skambėti griežtai.
Tačiau atsisakymas gali būti ir labai ramus, pagarbus, aiškiai parodantis, kad žmogus vertina patį pasiūlymą, bet šiuo metu neturi resursų.
Padeda trijų elementų formulė: padėka, aiški priežastis ir ribos patvirtinimas.
Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad vertinate pasitikėjimą ir pasiūlymą, bet šiuo metu esate pilnai užimtas kitais įsipareigojimais ir papildomo darbo prisiimti nebegalite.
Savo ribas verta kartoti nuosekliai, o ne tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.
Tuomet ir aplinkiniai pripranta, kad žmogus aiškiai komunikuoja savo galimybes, ir paties nebeapima kaltės jausmas kaskart pasakius ne.
Kai rūpiniesi savimi, laimi ir kiti
Gebėjimas pasakyti ne nėra atskyrimas nuo žmonių, atvirkščiai – tai būdas būti su kitais ne iš pareigos, o iš tikro pasirinkimo.
Žmonės, kurie aiškiai saugo savo laiką, dažniau išvengia perdegimo ir gali ilgiau išlikti įsitraukę į tai, kas jiems svarbu.
Ilgainiui atsiranda daugiau vietos tam, kas iš tiesų suteikia energijos: kokybiškam poilsiui, mėgstamai veiklai, dėmesingam bendravimui su artimaisiais.
Todėl ribos vis dažniau suvokiamos ne kaip savanaudiškumas, o kaip sąmoningas pasirinkimas gyventi tvariau ir su savimi, ir su kitais.
