Vis daugiau apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus pasiekusių lietuvių palieka stabilų biuro darbą ir pasuka į visiškai kitą – dažnai rankomis kuriamą – veiklą.
Ši tyli proveržio banga keičia ne tik jų pačių kasdienybę, bet ir požiūrį į karjerą, pajamas bei sėkmę vidutinio amžiaus žmonėms.
Nuo prezentacijų – prie medžio drožlių
Karjeros konsultantai pastaraisiais metais fiksuoja ryškėjantį scenarijų: aukštas pareigas užėmę žmonės renkasi staliaus, keramikos, tekstilės, konditerijos ar automobilių restauravimo darbus.
Dažniausiai tai nėra impulsyvus sprendimas – jam bręsti prireikia kelių metų, o hobis pamažu virsta pagrindine veikla.
Vienas iš esminių motyvų – noras matyti konkretų, apčiuopiamą darbo rezultatą.
Po dešimtmečių prie ekranų daugeliui ima stigti jausmo, kad jie kuria tikrus daiktus, o ne tik skaidres, ataskaitas ar skaitmenines kampanijas.
Praktiniai amatai šiuo atveju tampa priešnuodžiu skaitmeniniam nuovargiui.
Iš medžio ar molio gimstantis gaminys, pataisytas senas baldas ar restauruotas automobilis suteikia aiškų pasididžiavimą ir matomą progresą.
Ką duoda amatas vidurio karjeroje
Amato pasirinkimas keturiasdešimties dažnai siejamas su emociniu išsekimu ir perdegimu.
Dalis žmonių atvirai pripažįsta, kad po ilgamečio streso, tikslų ir rodiklių spaudimo jie ieško ramesnės, labiau jų vertybes atitinkančios veiklos.
Tokie pokyčiai padeda iš naujo susigrąžinti kontrolės jausmą.
Amate paprastai aiškiau matomos darbo ribos: kiek pagamini, tiek ir turi, o klientų atsiliepimai dažnai būna tiesioginiai ir konkretūs.
Kita priežastis – noras daugiau laiko skirti šeimai ar savo sveikatai.
Dirbtuvės šiuo požiūriu atrodo lankstesnės nei nuolat prieinamas darbas per nuotolį, kai el. laiškai pasiekia ir vėlų vakarą, ir savaitgaliais.
Amatų pasaulyje svarbi ir bendruomenė.
Bendri turgeliai, mugės, kūrybinės dirbtuvės, bendradarbystės dirbtuvės su staklėmis ar keramikos krosnimis kuria visai kitokį ryšį nei formalūs pasitarimai konferencijų salėse.
Finansiniai iššūkiai ir realybė
Vis dėlto romantizuoti šio posūkio nereikėtų.
Net ir turint ilgametę patirtį biure, įžengus į amatų rinką tenka pradėti tarsi iš naujo – be nuolatinių klientų, be užsakymų eilės ir be garantuotų pajamų.
Dažnam pirmieji metai reiškia mažesnes mėnesines pajamas nei turėtos samdomame darbe.
Prie jų prisideda investicijos į įrankius, žaliavas, patalpų nuomą, dalyvavimo mugėse ar reklamą socialiniuose tinkluose.
Kita vertus, tie, kurie nuosekliai kuria savo vardą ir randa aiškią nišą, po kelerių metų gali pasiekti panašų ar net didesnį pajamų lygį nei ankstesniame darbe.
Čia svarbiausiu turtu tampa reputacija ir rekomendacijos, o jos kuriamos lėtai ir kantriai.
Kaip saugiai išbandyti naują kelią
Ekspertai pataria nedaryti staigių šuolių, jei finansinė pagalvė dar nesukaupta.
Dažnas sėkmingas pavyzdys prasideda nuo vakarinio ar savaitgalinio darbo dirbtuvėse, kai pagrindinės pajamos vis dar gaunamos iš samdomo darbo.
Per šį pereinamąjį laikotarpį galima patikrinti, ar nauja veikla iš tiesų teikia džiaugsmą ne tik kaip hobis.
Taip pat įvertinama, ar užtenka užsakymų, ar žmonės pasirengę už rankų darbą mokėti tiek, kad tai galėtų tapti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Dar vienas svarbus žingsnis – mokymai ir meistrystės gilinimas.
Lietuvoje daugėja trumpų kursų, pameistrystės programų ir rezidencijų, kuriose galima legaliai ir saugiai išbandyti naują amatą, pavyzdžiui, dirbant kartu su jau įsitvirtinusiu meistru.
Požiūrio į sėkmę kaita
Karjeros posūkis į amatą dažnai keičia ir sėkmės apibrėžimą.
Viena dalis žmonių teigia, kad jiems tapo svarbiau ne pareigų pavadinimas ar reprezentatyvus kabinetas, o tai, kiek laiko lieka sau, šeimai, laisvalaikiui.
Šis pokytis ypač ryškus tarp tų, kurie jau turi būstą ir pagrindinius finansinius įsipareigojimus.
Jie gali sau leisti daugiau rizikos, nes didžiausi gyvenimo pirkiniai dažnai būna jau padaryti, o vaikai, jei jų yra, artėja prie savarankiškumo.
Visuomenės požiūris taip pat pamažu keičiasi.
Amatininko kelias nebesiejamas tik su tuo, kam nepavyko karjera biure – vis dažniau tai sąmoningas, apgalvotas pasirinkimas, paremtas aiškiomis vertybėmis ir gyvenimo būdu, kuriame svarbi laisvė, prasmė ir kūryba.
Ar toks scenarijus tiks kiekvienam keturiasdešimtmečiui?
Nebūtinai, tačiau tie, kurie ryžtasi, dažniausiai pripažįsta, kad svarbiausias klausimas ne apie pinigus ar statusą, o apie tai, ar jie kasdien daro tai, kas jiems iš tiesų rūpi.
