Vis daugiau keturiasdešimties sulaukusių lietuvių sąmoningai traukiasi iš vadovaujančių pareigų ir stabilaus samdomo darbo, rinkdamiesi amatus, mažesnes pajamas ir ramų gyvenimą regionuose.
Ši tyli tendencija pastebima tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose miestuose, o ją skatina perdegimas, pandemijos patirtis ir naujas požiūris į sėkmę.
Ką keičia keturiasdešimtmečių pasirinkimai?
Karjerą keičiančių keturiasdešimtmečių portretas gana panašus: tai aukštąjį išsilavinimą turintys, ilgus metus biuruose dirbę žmonės.
Dalis jų turėjo vadovaujančias pareigas, geras pajamas ir socialinį statusą, tačiau galiausiai nusprendė, kad toks tempas nebeteikia prasmės.
Anksčiau įprastas scenarijus buvo kilti karjeros laiptais ir galvoti apie ramų gyvenimą tik prieš pensiją.
Dabar vis dažniau sulaukus maždaug 40 metų imamasi radikalių pokyčių: pasirenkama staliaus, keramikos, siuvėjo, ūkininko ar kitas amatas.
Dalis žmonių persikrausto iš didmiesčių į mažesnius miestelius ar kaimus.
Ten jie atidaro nedideles dirbtuves, studijas ar šeimos verslus ir sąmoningai atsisako ankstesnio tempo bei nuolatinio skubėjimo.
Kodėl statusas ir atlyginimas traukia mažiau?
Ši karta darbe praleido du dešimtmečius, nemaža dalis patyrė kelias ekonomines krizes ir pandemiją.
Po ilgo streso daugelis pradėjo kritiškiau vertinti, ar didesnis atlyginimas iš tiesų kompensuoja prarastą laiką su šeima ir sveikatą.
Psichologai atkreipia dėmesį, kad apie keturiasdešimtuosius metus natūraliai stiprėja prasmės ir autentiškumo paieškos.
Tai laikas, kai karjeros pasiekimai jau nebestebina, o kasdienis nuovargis ir emocinis perdegimas tampa sunkiai pakeliami.
Pasirinkę amatus žmonės dažnai kalba apie kasdienį matomą darbo rezultatą ir konkrečius, apčiuopiamus produktus.
Priešingai nei abstraktus darbas su dokumentais ar ekranais, rankų darbas suteikia aiškų jausmą, ką sukūrei per dieną.
Finansiniai ir socialiniai iššūkiai
Toks gyvenimo būdo pokytis nėra paprastas, nes dažniausiai reiškia mažesnes pajamas bent kelerius pirmuosius metus.
Ne vienam tenka persvarstyti būsto paskolas, atsisakyti dalies įpročių ir išmokti planuoti išlaidas ilgesniam laikui.
Dalis keturiasdešimtmečių pokyčius pradeda dar dirbdami senajame darbe: vakarais mokosi, savaitgaliais eksperimentuoja su nauja veikla.
Tik įsitikinę, kad atsiranda klientų ir susikaupia finansinė pagalvė, jie ryžtasi galutiniam žingsniui.
Socialinė aplinka taip pat ne visuomet palaiko.
Giminėms ir kolegoms neretai sunku suprasti, kodėl gerai uždirbęs žmogus savanoriškai atsisako „saugios karjeros“ ir renkasi, pavyzdžiui, kalvystę ar kepyklėlę.
Regionai ir nuotolinio darbo įtaka
Prie pokyčio prisidėjo ir išaugusios nuotolinio darbo galimybės.
Dalis keturiasdešimtmečių renkasi mišrų modelį: dalį laiko tebedirba savo profesijoje nuotoliniu būdu, o likusį skiria naujam amatui.
Tokiu būdu mažinamas finansinis spaudimas, o regionuose atsiranda naujų paslaugų ir dirbtuvių.
Mažesniuose miestuose atsidaro siuvimo, medžio darbų, keramikos, dviračių remonto dirbtuvės, kurios tampa ir bendruomenės susitikimo vietomis.
Regionų savivaldybės šią tendenciją vertina kaip galimybę pritraukti aktyvių, patirties sukaupusių žmonių.
Tai padeda gaivinti vietos ekonomiką ir kurti gyvesnį kultūrinį gyvenimą, ypač ten, kur iki šiol dominavo tik didieji prekybos tinklai.
Ar tai taps nauja norma?
Ekspertai pabrėžia, kad kalbama ne apie masinę bangą, o apie nuosekliai stiprėjančią kryptį.
Tikėtina, kad artimiausiais metais tokių istorijų daugės, nes jaunesnės kartos dar kritiškiau vertina nuolatinio persidirbimo kultūrą.
Nors ne visi gali ar nori atsisakyti stabilių, gerai apmokamų pareigų, keturiasdešimtmečių pasirinkimai keičia ir platesnį supratimą apie sėkmę.
Po truputį įsigali požiūris, kad vertingos yra ne tik karjeros viršūnės, bet ir laikas sau, kūrybiška veikla bei galimybė gyventi taip, kaip iš tiesų norisi.
Daugeliui šis pokytis tampa ne staigiu lūžiu, o kelių metų procesu, kuriame derinamas racionalus planavimas ir noras gyventi prasmingiau.
Tokios istorijos tyliai, bet pastebimai keičia ir Lietuvos darbo kultūrą.
