Kodėl vis daugiau keturiasdešimtmečių lietuvių keičia karjerą? Antros pradžios istorijos

Lietuvoje tyliai vyksta pokytis – vis daugiau apie keturiasdešimtus metus sulaukusių žmonių imasi kardinaliai keisti karjerą ir vėl sėda prie vadinamojo „mokyklos“ suolo.

Šį sprendimą lemia ne tik ekonominiai motyvai, bet ir noras išsaugoti prasmingą darbą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Antroji karjera tampa norma

Dar prieš dešimtmetį įprasta buvo manyti, kad profesija pasirenkama jaunystėje ir su ja keliaujama iki pensijos.

Šiandien toks požiūris vis labiau traukiasi, nes pramonė, technologijos ir darbo rinka kinta greičiau, nei spėja prisitaikyti tradicinės karjeros trajektorijos.

Lietuvių, kuriems virš 40 metų, gyvenimo trukmė ir sveikata gerėja, tad daugeliui natūraliai kyla klausimas, ar tikrai verta dar kelis dešimtmečius likti nemėgstamame darbe.

Prie to prisideda ir tai, kad vis daugiau sričių atsiveria žmonėms be ilgamečio specializuoto išsilavinimo, jei tik jie pasiruošę mokytis.

Kodėl keturiasdešimtmečiai ryžtasi pokyčiui?

Vienas iš dažniausiai minimų motyvų – perdegimas ir lėtinis nuovargis darbe, kuris nebeteikia prasmės.

Ypač tai jaučia tie, kurie dvidešimt metų praleido intensyviose, klientų aptarnavimo ar pardavimų srityse.

Kitas svarbus veiksnys – didėjantis pagarbus požiūris į psichologinę savijautą ir savirealizaciją.

Vis daugiau žmonių drįsta pripažinti, kad pasirinkta profesija neatitinka jų vertybių, ir ieško srities, kurioje galėtų jaustis naudingi ir įsitraukę.

Finansinį saugumą taip pat vertina daug kas, tačiau vien atlyginimo dydžio nebeužtenka.

Dirbantieji vidurinės grandies pareigose neretai supranta, kad jų profesija tampa pažeidžiama, kai dalį užduočių perima technologijos, ypač dirbtinis intelektas.

Baimė dėl ateities darbo rinkoje iš pradžių kelia nerimą, tačiau nemažai žmonių tai paverčia stimulu persikvalifikuoti.

Tokiu būdu jie siekia likti paklausūs dar keliolika ar keliasdešimt metų.

Mokslai po 40 metų – kaip tai atrodo?

Pastaraisiais metais augo trumpų, 3–12 mėnesių trukmės programų pasiūla kolegijose, profesinio mokymo centruose ir privačiose mokyklose.

Tai leidžia žmonėms, turintiems šeimas ir įsipareigojimų, mokytis vakarais arba nuotoliniu būdu, neatsisakant pagrindinio pajamų šaltinio.

Dažniausiai pasirenkamos sritys, kur juntamas specialistų trūkumas: programavimo pagrindai, duomenų analizė, slauga, socialinis darbas, logistikos valdymas.

Pastaruoju metu auga ir psichologinio konsultavimo, koučingo bei personalo valdymo mokymų paklausa.

Mokymosi patirtis keturiasdešimtmečiams dažnai būna kitokia nei jaunystėje.

Brandesni studentai aiškiai žino, ko siekia, ir paprastai būna labiau motyvuoti, net jei jiems tenka derinti studijas su darbu ir šeima.

Nemažai jų prisipažįsta, kad šįkart vėl atsiverčia vadovėlius ne iš pareigos, o dėl noro išmokti tai, kas jiems iš tikrųjų įdomu.

Tokiu atveju net ir sudėtingi dalykai pasidaro įveikiami.

Technologijos ir dirbtinis intelektas – ne tik grėsmė

Dirbtinis intelektas dažnai minimas kaip priežastis, dėl kurios žmonės jaučiasi nesaugūs.

Vis dėlto tie, kurie apsisprendžia mokytis iš naujo, vis dažniau renkasi ne kovoti su technologijomis, o išmokti jomis naudotis.

Kursai, kuriuose mokoma naudoti DI įrankius kasdieniame darbe, traukia ne tik jaunimą, bet ir vyresnio amžiaus specialistus.

Žmonės nori suprasti, kaip šios technologijos gali palengvinti jų užduotis, o ne užimti jų vietą.

Tokie mokymai leidžia geriau įvertinti, kuriuos darbus verta palikti mašinoms, o kur žmogaus gebėjimai yra nepakeičiami.

Kalbama apie empatiją, kūrybiškumą, atsakomybę ir gebėjimą priimti sudėtingus sprendimus nestandartinėse situacijose.

Kas labiausiai trukdo pradėti?

Dažniausios kliūtys – baimė suklysti, finansiniai įsipareigojimai ir abejonės, ar pavyks integruotis į naują sritį.

Dalis žmonių jaučia ir amžiaus stigmą, klausdami savęs, ar dar „ne per vėlu“.

Tačiau karjeros konsultantai pastebi, kad darbdaviai vis atviriau žiūri į vyresnius kandidatus, ypač jei jie pademonstruoja motyvaciją mokytis ir aiškiai suformuluotą kryptį.

Pridėtinę vertę sudaro ir gyvenimiška patirtis, atsakingas požiūris bei gebėjimas dirbti su skirtingo amžiaus komandomis.

Finansinį aspektą daliai žmonių padeda suvaldyti valstybės remiamos persikvalifikavimo programos ir profesinio mokymo finansavimas.

Kiti renkasi laipsnišką modelį – pirma mokosi dalį laiko, tuomet pradeda papildomą veiklą naujoje srityje ir tik vėliau visiškai pereina prie antrosios karjeros.

Kaip pasiruošti antrajai karjerai?

Pirmas žingsnis dažniausiai nėra kursų pasirinkimas, o atviras pokalbis su savimi apie tai, kas iš tikrųjų teikia energijos.

Tik tuomet verta vertinti, kur šią motyvaciją galima pritaikyti darbo rinkoje.

Specialistai pataria bent kelias savaites sekti savo kasdienes užduotis ir užsirašyti, kuriose situacijose laikas praskrieja nepastebimai.

Iš šių užrašų neretai išryškėja kryptis, kuri padeda pasirinkti tinkamą mokymosi programą.

Naudinga pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba dominančioje srityje.

Tokie pokalbiai padeda išvengti idealizavimo ir pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo darbo diena pasirinktoje profesijoje.

Kita vertus, nereikėtų laukti idealių aplinkybių.

Dažniausiai sprendimą vis tiek teks priimti esant tam tikram neapibrėžtumui, tačiau tai būdinga daugumai svarbių gyvenimo pokyčių.

Antra karjera keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų amžiuje Lietuvoje po truputį tampa ne išimtimi, o vis priimtinesniu scenarijumi.

Tai atveria galimybę ne tik ilgiau išlikti darbo rinkoje, bet ir sąmoningiau rinktis, kaip norima praleisti likusius profesinio gyvenimo dešimtmečius.