Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių ryžtasi kardinaliai keisti profesiją ir pradėti viską iš naujo. Toks sprendimas dažnai gimsta tarp nepasitenkinimo ir noro gyventi prasmingiau.
Dar prieš dešimtmetį keturiasdešimtmetis karjeros keitėjas buvo išimtis, šiandien tai tampa atpažįstamu reiškiniu. Keičiasi ir tai, kaip į tokį sprendimą reaguoja šeima, darbdaviai ir visuomenė.
Kas spaudžia keisti gyvenimo kryptį?
Dažniausia vidinio lūžio priežastis – ilgametis nuovargis ir jausmas, kad darbas nebeatitinka žmogaus vertybių. Prie to prisideda ir spartūs pokyčiai darbo rinkoje.
Daugelis keturiasdešimtmečių prieš dvidešimt metų rinkosi specialybę visai kitokiomis sąlygomis. Šiandien ne viena profesija atrodo pasenusi, menkai apmokama arba nebesuteikianti augimo galimybių.
Kita svarbi priežastis – sveikata ir psichologinė gerovė. Ilgalaikis stresas, perdegimas ir nuolatinis skubėjimas verčia persvarstyti, kokios veiklos iš tiesų norisi.
Ne mažiau svarbus ir finansinis saugumas. Pasiekus tam tikrą lygį, daliai žmonių tampa svarbiau ne didesnės pajamos, o stabilus, lankstus ir prasmingas darbas.
Vidurinio amžiaus krizė ar sąmoningas pasirinkimas?
Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus dažnai kalbama kaip apie krizės laikotarpį. Tačiau nemažai psichologų pabrėžia, kad tai gali būti ir brandos etapas.
Iki šio amžiaus daug kas jau būna išbandęs įvairius darbus, sukūręs šeimą, įsigijęs būstą. Didžiausi „privalomi“ gyvenimo tikslai būna pasiekti, lieka klausimas – kas toliau.
Tuomet atsiranda erdvės permąstyti, kas žmogui iš tikrųjų svarbu. Dalis pasirenka gilinti jau turimas kompetencijas, kiti – drastiškai pakeisti veiklos sritį.
Skirtumas tas, kad vidutinio amžiaus žmogus sprendimus priima turėdamas daugiau patirties. Nauja kryptis dažniau renkamasi sąmoningai, o ne spontaniškai.
Grįžimas į studijas po keturiasdešimties
Aukštosios mokyklos pastebi, kad auga vyresnių studentų, ypač nuo 35 iki 50 metų, skaičius. Į auditorijas sugrįžta žmonės, kurie jau turi ilgametę karjerą ir šeimą.
Juos traukia ne tik diplomas, bet ir galimybė per kelerius metus išmokti naujos profesijos. Populiarios tampa nuotolinės, vakarinės ir modulinės studijų formos, leidžiančios derinti darbą ir mokslus.
Neretai pasirenkamos sritys, kurioms jaučiama vidinė trauka, bet kadaise jos pasirodė „nepraktinės“. Tai socialinis darbas, psichologija, edukologija, kūrybinės industrijos, informacinės technologijos.
Grįžimas į suolą po kelių dešimtmečių kelia nemažai baimių. Dalis žmonių nerimauja dėl tempo, naujų technologijų ir to, ar nejausis vyresni tarp jaunesnių bendrakursių.
Baimė prarasti pajamas ir statusą
Vienas didžiausių karjeros pokyčio stabdžių – finansinis nesaugumas. Ketvirtą ar penktą dešimtį pasiekę žmonės dažnai turi paskolų, vaikų, tėvų priežiūros įsipareigojimų.
Pereinamasis laikotarpis, kai senasis darbas jau paliktas, o nauja profesija dar neatneša stabilaus atlyginimo, tampa sudėtingu išbandymu. Todėl dažnas keitimą planuoja iš anksto ir kelis metus.
Kita nemenka kliūtis – statuso pasikeitimas. Žmogui, dirbusiam vadovaujamą darbą, psichologiškai nelengva vėl tapti pradedančiuoju ar praktikantu.
Vis dėlto daliai vidutinio amžiaus karjeros keitėjų autoritetą suteikia sukaupta gyvenimo ir darbo patirtis. Ji padeda greičiau orientuotis naujoje srityje ir bendrauti su žmonėmis.
Šeimos ir aplinkos reakcija
Artimųjų parama arba skepticizmas dažnai nulemia, ar sprendimas keisti karjerą bus įgyvendintas. Partneriui, vaikams ar tėvams ne visuomet lengva priimti, kad įprastas stabilumas bus sujauktas.
Kai kurie baiminasi, jog teks taupyti, atsisakyti kelionių ar kitų įpročių. Kiti nerimauja, kad žmogus „sugadins“ turimą karjerą, jei naujoje srityje nepasiseks.
Vis dėlto matyti ir priešinga tendencija. Vis daugiau šeimų sąmoningai palaiko vienas kito bandymus atrasti prasmingesnį darbą, net jei tam prireikia laikino susiveržimo.
Ypač daug palaikymo sulaukia sprendimai, susiję su sveikesniu gyvenimo būdu, mažesniu stresu ar galimybe daugiau laiko skirti vaikams.
Kaip pasiruošti pokyčiui?
Ekspertai pataria pernelyg neskubėti ir pradėti nuo atviros savianalizės. Reikia aiškiai įsivardyti, kas tiksliai netenkina dabartiniame darbe ir ko norisi ateityje.
Naudinga bent kelis mėnesius vesti išlaidų ir pajamų apskaitą. Tai padeda realiai įvertinti, kiek laiko galima išgyventi su mažesnėmis pajamomis ir kokio finansinio rezervo reikia.
Vis svarbesniu aspektu tampa mokymasis visą gyvenimą. Kursai, stažuotės, mentorystė ir savanorystė leidžia išbandyti naują sritį dar prieš priimant galutinį sprendimą.
Taip pat verta pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba dominančioje srityje. Jų kasdienybė dažnai skiriasi nuo romantizuoto įvaizdžio, susiformuoto iš išorės.
Brandos privalumas – gyvenimo patirtis
Nors baimės dėl amžiaus išlieka, brandūs darbuotojai dažnai turi tai, ko trūksta jaunesniems. Tai atsakomybė, gebėjimas dirbti komandoje, konfliktų sprendimo įgūdžiai ir emocinis stabilumas.
Daugelis darbdavių vis atviriau vertina įvairaus amžiaus komandų naudą. Vyresni darbuotojai prisideda prie organizacijos kultūros, mentorystės ir ilgalaikės perspektyvos.
Karjeros keitimas po keturiasdešimties ne visada atneša didesnes pajamas ar patogesnį grafiką. Tačiau dažnai jis suteikia didesnį prasmingumo jausmą ir vidinę ramybę.
Todėl vis daugiau žmonių renkasi ne tylų nusivylimą iki pensijos, o sąmoningą bandymą keisti savo profesinę kasdienybę, net jei tam prireikia drąsos ir laiko.
