Po ilgos emigracijos bangos Lietuva išgyvena tylų lūžį – vis daugiau jaunų žmonių renkasi grįžti namo.
Į Lietuvą sugrįžtantys vadinami bumerangų karta, nes po kelių metų užsienyje jie apsisuka ir grįžta su nauja patirtimi.
Kas traukia grįžti namo
Daugeliui grįžtančiųjų svarbiausia tampa ne atlyginimo dydis, o gyvenimo kokybė ir ryšys su artimaisiais.
Užsienyje pasiekę finansinį stabilumą, jie pradeda galvoti apie šaknis, kalbą, vaikų ugdymą ir socialinį gyvenimą.
Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai augo atlyginimai, o kai kuriuose sektoriuose jie jau artėja prie Vakarų Europos vidurkio.
Ypač tai jaučiasi informacinių technologijų, finansų, rinkodaros ir inžinerijos srityse.
Prisideda ir pokyčiai darbo kultūroje.
Nuotolinis ir hibridinis darbas tapo norma, todėl tarptautines karjeras galima tęsti neišvykstant iš Lietuvos.
Grįžtančiųjų karta: kuo ji kitokia
Šios kartos emigrantai išvažiavo jau turėdami išsilavinimą arba įgijo jį užsienyje.
Grįžę jie į darbo rinką atsineša kalbų mokėjimą, tarptautines praktikas ir kitokį požiūrį į organizacijų kultūrą.
Dalis grįžtančiųjų nebenori dirbti tik kaip samdomi darbuotojai.
Jie kuria smulkius verslus, konsultuoja, dirba laisvai samdomais specialistais ir jungia Lietuvos bei užsienio rinkas.
Dažnas pabrėžia, kad Lietuva jiems tampa kompromisu tarp tempo ir jaukumo.
Čia trumpesnės kelionės į darbą, daugiau žalumos, lengviau suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą.
Karjera Lietuvoje: realios galimybės
Lietuvos darbdaviai vis labiau vertina užsienio patirtį ir pasirengę derintis prie grįžtančiųjų lūkesčių.
Tarptautinės kompanijos Lietuvoje siūlo projektus su užsienio rinkomis, komandinius darbus su kolegomis iš skirtingų šalių.
Augant technologijų, finansų ir kūrybinių industrijų sektoriams daugėja pozicijų, kurioms reikia globalios patirties.
Grįžusieji dažnai tampa tarpininkais tarp vietinių komandų ir partnerių užsienyje.
Vis daugiau lietuvių dirba Lietuvoje įkurtuose paslaugų centruose, kurie aptarnauja visą Europą ar net pasaulį.
Tai leidžia gauti konkurencingą atlyginimą, išlikti tarptautiniame kontekste ir kartu gyventi savoje šalyje.
Emociniai motyvai ir šeimos planai
Emocinis faktorius dažnai lemia galutinį sprendimą grįžti.
Užsienyje praleidus kelerius metus, ima stigti artimųjų, gimtos kalbos, pažįstamos kultūros ir švenčių.
Daugelis porų apie grįžimą ima galvoti planuodami vaikus.
Jiems svarbu, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, artimi žmonės būtų netoliese, o seneliai dalyvautų kasdienybėje.
Ne mažiau svarbi ir priklausymo bendruomenei jausena.
Lietuvoje grįžtantys žmonės dažnai atranda aktyvius vietos klubus, sporto bendruomenes, savanoriškas veiklas.
Kokie iššūkiai laukia sugrįžusiųjų
Grįžimas ne visada lengvas, net jei sprendimas atrodo teisingas.
Dalis žmonių susiduria su kultūriniu šoku, nors grįžta į savo šalį.
Po metų ar dešimtmečio užsienyje pasikeičia ir žmogus, ir Lietuva.
Tenka iš naujo kurti socialinį ratą, prisitaikyti prie kitokios darbo kultūros ir biurokratijos.
Grįžus reikia kantrybės derinant lūkesčius dėl atlyginimo ir karjeros pozicijų.
Nors atlyginimai išaugo, kai kuriems jie vis dar atrodo mažesni nei įprasta Vakarų Europoje.
Sudėtingiausia tiems, kurie grįžta be aiškaus plano.
Ekspertai dažnai pataria dar būnant užsienyje pradėti ieškoti darbo, kurti kontaktus ir skirti laiko pasiruošimui.
Kaip Lietuva gali neprarasti grįžtančiųjų
Lietuvai šie žmonės yra svarbus žmogiškasis kapitalas.
Jų patirtis padeda modernizuoti verslus, stiprina inovacijų ekosistemą ir daro šalį atviresnę pasauliui.
Valstybės institucijos ir savivaldybės vis dažniau organizuoja specialias programas grįžtantiems.
Siūlomos konsultacijos dėl darbo, švietimo, mokesčių, vaikų darželių ir mokyklų.
Didelę įtaką turi ir darbdavių požiūris.
Kai įmonės sąmoningai ieško tarptautinės patirties turinčių žmonių ir suteikia lankstesnes sąlygas, grįžti tampa drąsiau.
Galiausiai svarbus ir viešas pasakojimas apie sėkmingai grįžusius žmones.
Kuo daugiau girdima realių istorijų apie prasmingą gyvenimą Lietuvoje po emigracijos, tuo mažiau grįžimas atrodo rizikingas.
Bumerangų karta rodo, kad emigracija nebūtinai yra vienkartinis bilietas.
Vis dažniau tai tampa gyvenimo etapu, po kurio galima sugrįžti namo su nauja patirtimi ir kitokia, brandesne perspektyva.
