Vis daugiau užsienyje gyvenusių lietuvių renkasi ne didmiesčius, o gimtus miestelius ir kaimus. Grįžę jie kuria verslus, atgaivina bendruomenes ir iš naujo vertina lėtesnį gyvenimo tempą.
Ši tendencija pastebima tiek savivaldybių statistikoje, tiek vietos bendruomenių kasdienybėje. Regionai, dar neseniai siejami su ištuštėjusiomis gatvėmis, pamažu ima traukti iniciatyvius žmones.
Ką emigrantai randa grįžę?
Grįžtantieji dažnai mini dvi pagrindines priežastis: artumą šeimai ir kokybiškesnį laiką sau. Po kelerių ar keliolikos metų užsienyje daugeliui ima trūkti ryšio su artimaisiais.
Ne mažiau svarbi ir aplinka. Mažesniuose miesteliuose vaikai gali savarankiškai keliauti į mokyklą, daugiau laiko praleisti lauke, o tėvai jaučiasi ramesni.
Dalis grįžusiųjų sako, kad būtent gyvenant svetur atsirado aiškus suvokimas, kokios rutinos jie nebenori. Ilgi darbo valandų grafikai ir nuolatinis skubėjimas paskatina ieškoti lėtesnio ir labiau subalansuoto gyvenimo.
Darbas ir verslai regionuose
Didelė dalis grįžtančių emigrantų nesitiki rasti tokio pat atlygio, kaip Vakarų Europoje. Tačiau jie įvertina kitus dalykus: mažesnes išlaidas, trumpesnes keliones į darbą, daugiau laiko šeimai.
Vis dažniau pasirenkamas nuotolinis darbas. Grįžę specialistai toliau dirba tarptautinėms įmonėms, tačiau būstą ir kasdienį gyvenimą kuria Lietuvos provincijoje.
Ryškėja ir kita kryptis – smulkūs verslai. Atidaromos kavinės, šeimos kepyklėlės, paslaugų centrai, kuriamos kaimo turizmo sodybos ir amatų dirbtuvės.
Tokius verslus padeda vystyti užsienyje sukauptos žinios ir įgūdžiai. Žmonės atveža kitokią aptarnavimo kultūrą, marketingo supratimą, įprotį planuoti finansus ir investicijas.
Kas labiausiai stebina grįžus?
Ne vienas grįžęs lietuvis pripažįsta, kad provincija per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė. Atsinaujinusios mokyklos, sutvarkytos viešosios erdvės, geresnės kelių dangos tampa malonia staigmena.
Daug kur veikia modernios bibliotekos, kultūros centrai, sporto salės. Vaikams atsirado daugiau būrelių, o suaugusiesiems – bendruomeninių veiklų ir renginių.
Augant interneto kokybei, sumažėjo ir atskirtis nuo pasaulio. Regionų gyventojai lengvai pasiekia naujienas, gali mokytis nuotoliniu būdu, dalyvauti tarptautiniuose projektuose neišvykdami iš namų.
Vis dėlto kai kuriuose miesteliuose dar stinga darbo pasiūlymų ir patogaus viešojo transporto. Tai išlieka viena didžiausių kliūčių jauniems žmonėms, net ir norintiems sugrįžti.
Kaip pasiruošti grįžimui?
Grįžimas po ilgesnės emigracijos reikalauja pasirengimo. Pirmiausia specialistai pataria realiai įvertinti planuojamas pajamas ir išlaidas, pasidomėti vietos darbo rinka.
Jei ketinama kurti verslą, verta iš anksto pasikonsultuoti su savivaldybe, verslo informacijos centrais ar paramos kaimo plėtrai fondais. Daugelis savivaldybių siūlo smulkiems verslams nedideles subsidijas ar pagalbą patalpoms rasti.
Svarbu iš anksto susiplanuoti ir vaikų adaptaciją. Reikėtų pasidomėti darželių ar mokyklų vietomis, kalbiniais iššūkiais, galimybėmis lankyti papildomus būrelius.
Psichologai pabrėžia, kad grįžtant svarbu pasirengti ir vidiniams pokyčiams. Žmogus dažnai idealizuoja gimtinę, todėl susidūrimas su kasdieniais sunkumais gali nuvilti, jei lūkesčiai buvo pernelyg aukšti.
Kintantis požiūris į provinciją
Socialiniuose tinkluose daugėja pasakojimų apie sąmoningą persikėlimą iš didmiesčių į mažesnius miestelius. Tai keičia ir visuomenės požiūrį į Lietuvos provinciją.
Jaunesni žmonės čia mato ne tik trūkumus, bet ir galimybes. Pigiau kainuojantis būstas, arčiau esanti gamta, glaudesni ryšiai su kaimynais ir bendruomene tampa argumentais, kurių anksčiau dažnai nepastebėdavo.
Grįžusių emigrantų patirtys rodo, kad regionai gali tapti vieta, kur derinamas šiuolaikinis darbas ir ramus gyvenimo ritmas. Ypač tiems, kurie vertina laisvę patiems susidėlioti savo dienotvarkę.
Būtent šis pasirinkimo jausmas – gyventi ten, kur iš tiesų norisi, o ne vien dėl ekonominių priežasčių – tampa viena svarbiausių motyvacijų sugrįžti. Tai po truputį keičia ir pačią Lietuvos provinciją.
