Vis daugiau vidutinio amžiaus žmonių svarsto, ar karjeros vingiai dideliame mieste iš tiesų atneša tiek, kiek žadėta studijų metais.
Trisdešimtmetis vilnietis Tomas neseniai iš vadybininko darbo biure perėjo į staliaus amatą ir sako, kad ši permaina kardinaliai pakeitė jo kasdienybę, pajamas ir požiūrį į tai, kas yra sėkmė.
Nuovargis nuo ekranų ir nuolatinio skubėjimo
Tomas beveik dešimt metų dirbo projektų vadovu paslaugų įmonėje Vilniuje.
Jo diena buvo sudaryta iš susitikimų, skambučių, elektroninių laiškų ir ataskaitų rengimo.
Darbo valandos neretai nusitęsdavo gerokai po oficialios darbo dienos pabaigos.
Ilgainiui jis suprato, kad nors atlyginimas siekė apie 2 000 eurų į rankas, poilsio ir asmeninio laiko vis mažėjo.
Nuolatinis buvimas prie kompiuterio ėmė kenkti sveikatai, o savaitgaliai vis dažniau būdavo skirti ne poilsiui, o jėgų atgavimui.
Tuo metu vis daugiau pažįstamų pradėjo kalbėti apie karjeros pokyčius, persikėlimą gyventi į mažesnius miestus ar darbą, kuriame mažiau streso.
Tai sustiprino mintį, kad sėkminga karjera nebūtinai turi būti siejama su vadovo kėde ir stikliniais biurais.
Hobis, kuris tapo planu B
Staliaus amatu Tomas susidomėjo dar studijų metais, kai padėjo pažįstamiems atnaujinti senus baldus.
Iš pradžių tai buvo savaitgalio užsiėmimas garaže, vėliau atsirado pirmieji užsakymai – lentynos, kavos staliukai, mažesni remonto darbai.
Jis pradėjo fiksuoti, kiek laiko ir lėšų skiria šiam hobiui.
Paaiškėjo, kad per mėnesį, skirdamas tam kelis vakarus ir savaitgalį, jis gali uždirbti papildomus 400–600 eurų.
Ši patirtis parodė, kad staliaus darbas gali tapti ne tik maloniu užsiėmimu, bet ir realia alternatyva biuro karjerai.
Vis dėlto sprendimas mesti stabilų darbą neatrodė lengvas, ypač turint įsipareigojimų būsto paskolai ir kasdienėms išlaidoms.
Kaip pasiruošti tokiam šuoliui?
Prieš priimdamas galutinį sprendimą, Tomas nusprendė testuoti, kaip atrodytų jo gyvenimas, jei pagrindinis pajamų šaltinis būtų staliaus veikla.
Jis trejus mėnesius nuosekliai žymėjosi užsakymų skaičių, laiką ir pajamas, taip pat fiksavo visas su amatais susijusias išlaidas.
Paaiškėjo, kad per aktyvesnį mėnesį jo pajamos iš staliaus darbų galėtų pasiekti apie 1 800 eurų.
Tokios sumos pakaktų pagrindinėms šeimos išlaidoms, jei atsisakytų kai kurių brangesnių įpročių – dažnų vakarienių mieste ir impulsyvių pirkinių.
Jis taip pat sukaupė šešių mėnesių finansinę pagalvę.
Tai suteikė saugumo – jei pirmieji mėnesiai dirbtuvėse būtų prastesni, šeima turėtų laiko prisitaikyti ir ieškoti papildomų pajamų.
Darbo diena dirbtuvėse ir pajamų realybė
Šiandien Tomo darbo diena prasideda ne biure, o nedidelėse dirbtuvėse miesto pakraštyje.
Vietoj kelių valandų susirašinėjimo jis didžiąją dienos dalį praleidžia prie medienos, įrankių ir užsakymų planavimo.
Jo pajamos tapo labiau svyruojančios – vieną mėnesį gali gauti 1 500 eurų, kitą – 2 200 eurų.
Vis dėlto vidutiniškai jos nenusileidžia buvusiam atlyginimui biure, o kai kuriais laikotarpiais jį ir viršija.
Didžiausias pokytis – galimybė laisviau planuoti laiką.
Jei reikia, jis gali pasiimti laisvą dieną vidury savaitės ar trumpinti darbo dieną, o trūkstamą laiką kompensuoti kitu metu.
Psichologinė pusė: tarp baimės ir palengvėjimo
Nors iš šalies toks pokytis gali atrodyti romantiškai, jis nėra lengvas psichologiškai.
Pirmosios savaitės be nuolatinio atlyginimo ir pastovaus grafiko dažnam kelia nerimą.
Tomas pripažįsta, kad kartais sugrįžta mintis apie stabilų darbo užmokestį ir socialines garantijas didelėje įmonėje.
Tačiau kasdien matomas savo darbo rezultatas ir klientų atsakas stiprina pasitikėjimą pasirinkimu.
Psichologai pabrėžia, kad tokie karjeros pokyčiai dažnai kyla ne iš vienos emocinės krizės, o iš ilgalaikio nuovargio ir vertybių pokyčio.
Žmonės ima vertinti laiką, sveikatą ir autonomiją labiau nei pareigas ar įspūdingą pareigų pavadinimą.
Ką gali išmokti svarstantys permainas?
Tokių istorijų kaip Tomo Lietuvoje daugėja, nors didžioji jų dalis lieka artimiausių bičiulių rate.
Žmonės keičia profesijas, grįžta į gimtuosius miestus ar kaimus, renkasi amatus ir paslaugas, kuriose mato aiškesnę prasmę.
Ekspertai ragina neskubėti aklai kartoti kitų žingsnių, o pirmiausia įsivertinti savo finansinę situaciją ir lūkesčius.
Prieš atsisakant nuolatinio darbo, naudinga išbandyti naują veiklą laisvu laiku, paskaičiuoti realias pajamas ir išlaidas bei susikurti finansinį rezervą.
Tomo istorija rodo, kad karjeros kelias nebūtinai turi būti tiesus ir nulemtas vieno pasirinkimo po mokyklos.
Profesinis gyvenimas gali keistis kartu su žmogaus poreikiais, o amatas, ilgai buvęs tik hobiu, tam tikru metu gali tapti ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
