Kaip žmogaus kūnas prisitaiko prie aukščio? Netikėti pokyčiai, kurių nejaučiame kasdien

Daugelis esame pajutę užgulusias ausis lėktuve ar lengvą galvos svaigimą kalnuose, bet retai susimąstome, kas tuomet iš tiesų vyksta kūne. Aukštis žmogui yra rimtas iššūkis, į kurį organizmas reaguoja greitai ir labai išradingai.

Mokslininkai aukščiu vadina ne tik aukščiausias pasaulio viršukalnes, bet ir vietas, kuriose slėgis bei deguonies kiekis ore pastebimai skiriasi nuo įprastų jūros lygio sąlygų. Būtent šie pokyčiai ir verčia mūsų kūną prisitaikyti.

Kas iš tikrųjų keičiasi kylant aukštyn?

Kylant aukštyn oras darosi retesnis, o tai reiškia, kad kiekviename įkvėptame litre oro yra mažiau deguonies molekulių. Nors pats deguonies procentas ore išlieka panašus, sumažėja slėgis, todėl deguonies į plaučius ir kraują patenka mažiau.

Organizmas šią „stygiaus“ problemą pajunta labai greitai. Jau 2 000–2 500 metrų aukštyje dalis žmonių pastebi, kad lipant laiptais pritrūksta oro, greičiau plaka širdis, o menkiausias fizinis krūvis atrodo sunkesnis nei įprastai.

Pirmoji reakcija: kvėpavimas ir širdis

Pirmas ir akivaizdžiausias kūno atsakas yra dažnesnis kvėpavimas. Plaučiai pradeda dirbti intensyviau, kad kompensuotų sumažėjusį deguonies kiekį, o kvėpavimas tampa gilesnis ir greitesnis net ilsintis.

Širdis taip pat paspartina darbą: kraujas cirkuliuoja greičiau, kad ribotas deguonies kiekis būtų išnešiotas po visą kūną. Dėl to fizinis krūvis, kuris jūros lygyje atrodo lengvas, aukštai kalnuose gali sukelti nuovargį ir stipresnį širdies plakimą.

Kraujas ir raudonieji kūneliai

Jeigu žmogus aukštyje praleidžia ne kelias valandas, o kelias dienas ar savaites, prisitaikymas pereina į gilesnį lygį. Kaulų čiulpai pradeda gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, kurie perneša deguonį.

Taip padidėja kraujo gebėjimas „sugauti“ ir išnešioti deguonį po organizmą, nors jo ore ir mažiau. Būtent todėl aukštikalnių gyventojų kraujyje dažnai aptinkama daugiau hemoglobino nei žmonių, gyvenančių pajūryje ar lygumose.

Galvos skausmas, pykinimas ir kalnų liga

Ne visi prisitaiko vienodai sėkmingai. Staigus pakilimas į aukštį, pavyzdžiui, automobiliu ar lynų keltuvu iš karto į kelių tūkstančių metrų aukštį, gali baigtis kalnų liga vadinamais simptomais: galvos skausmu, pykinimu, silpnumu, miego sutrikimais.

Taip nutinka todėl, kad smegenims ir kitoms jautrioms struktūroms trūksta deguonies, o kraujagyslės bei skysčių pusiausvyra smegenyse spėja atsakyti ne taip, kaip reikėtų. Organizmui prireikia laiko, kad prisitaikytų prie naujos būsenos ir stabilizuotų vidinį balansą.

Kodėl ausys „užsikemša“ ir balsas skamba kitaip?

Kylant lėktuvu ar važiuojant per kalnų perėjas, spaudimą ypač jaučia ausys. Vidurinėje ausyje yra oro pripildyta ertmė, sujungta su nosiarykle siauru kanalu, todėl išorinio slėgio pokyčiai turi būti suvienodinami.

Jeigu slėgis keičiasi per greitai, oras nespėja išeiti ar patekti į vidurinę ausį, todėl ausį užgula, pradeda mausti ar girdisi traškesys. Žiovulys, kramtoma guma ar specialūs pratimai padeda atverti kanalą ir išlyginti slėgį, todėl nejauki būsena praeina.

Aukštikalnių gyventojų kūnas kitoks

Žmonės, kartų kartoms gyvenantys aukštikalnėse, pavyzdžiui, kai kuriuose Andų ar Himalajų regionuose, per ilgą laiką paveldėjo tam tikrus pranašumus. Jų organizmai geba efektyviau panaudoti deguonį, o kai kuriems būdingas net kitoks kraujagyslių ir plaučių veiklos derinys.

Tokie žmonės dažnai lengviau pakelia fizinį krūvį aukštyje, rečiau kenčia nuo ryškios kalnų ligos ir sugeba normaliai gyventi ten, kur atvykėliams prireiktų kelių dienų ar savaičių aklimatizacijos. Tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip aplinka per daugelį kartų veikia žmogaus fiziologiją.

Kad prisitaikymas būtų sėkmingas

Net jei neplanuojate kopti į aukščiausias viršukalnes, verta žinoti pagrindinę prisitaikymo taisyklę: organizmui reikalingas laikas. Palaipsnis kilimas ir bent kelios dienos praleidžiamos tarpinėse aukštumose leidžia išvengti daugelio nemalonių simptomų.

Ramiau pradėtos pirmos dienos, pakankamas skysčių kiekis ir per didelio fizinio krūvio vengimas leidžia kraujotakai, plaučiams ir smegenims prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tuomet kūnas gali pasinaudoti savo natūraliais mechanizmais ir paversti aukštį įdomiu išbandymu, o ne pavojingu nuotykiu.