Kaip vandenynų mikroplastikas pasiekia mūsų stalą? Ką šiandien žino tyrėjai

Plika akimi nematomi plastiko trupiniai šiandien aptinkami beveik visur: nuo ledynų iki giliausių vandenynų vietų. Vis dažniau mokslininkai kelia klausimą, kaip šios dalelės keliauja per jūrų ekosistemas ir galiausiai atsiduria žmogaus lėkštėje.

Nors atsakymai dar ne visiškai aiškūs, pastarųjų metų tyrimai leidžia geriau suprasti, kokiu keliu mikroplastikas patenka į vandenis, kaip ten juda ir kokią realią riziką gali kelti žmonių bei gyvūnų sveikatai.

Kas yra mikroplastikas ir iš kur jis atsiranda?

Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, kurių skersmuo mažesnis nei penki milimetrai. Dalis jų gaminama iš karto tokio dydžio, pavyzdžiui, pramonėje naudojami granulės ar kosmetikoje naudoti šveičiamieji grūdeliai, kita dalis atsiranda irimo metu didesniems plastikiniams daiktams skylant į smulkesnius gabalėlius.

Daug plastiko į vandenynus atkeliauja upėmis ir nuotekomis iš miestų bei pramonės, taip pat iš žvejybos ir laivybos. Net ir kasdien skalbiami sintetiniai drabužiai išskiria mikropluoštus, kurie, jei nuotekos nepakankamai išvalomos, patenka į upes ir galiausiai į jūras.

Kaip mikroplastikas juda vandenyne

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lengvos plastiko dalelės turėtų plūduriuoti tik paviršiuje, tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Dalelės skiriasi savo tankiu, forma ir dydžiu, todėl vienos lieka paviršiuje, kitos skęsta į gelmes, dar kitos ilgai laikosi vandens stulpelyje.

Prie to prisideda ir biologiniai procesai: dalelės apsitraukia bakterijomis, dumbliais, organinėmis medžiagomis, tampa sunkesnės ir ima leistis žemyn. Tada jas gali pasigauti dugne gyvenantys organizmai, o vandenyno srovės perneša dideliais atstumais, kartais net į itin atokias vietas, kur plastiko žmonės beveik nenaudoja.

Plastiko kelias per jūrų maisto tinklą

Mikroplastiką iš pradžių dažniausiai praryja smulkūs organizmai, pavyzdžiui, zooplanktonas. Šiuos organizmus minta mažos žuvys ir vėžiagyviai, juos vėliau suėda didesnės žuvys ar jūrų žinduoliai, taip plastikas gali keliauti vis aukštyn maisto grandine.

Tyrimuose plastiko dalelės rastos daugelio rūšių žarnyne ir net audiniuose, nors tiksliai nustatyti, kiek jų patenka į raumenų audinius, iš kurių dažniausiai gaminama žmogui skirta žuvis, nėra paprasta. Daugiausia rizikos kyla valgant organizmus, kuriuos vartojame beveik visus, pavyzdžiui, midijas, austrės ar mažas žuvis kartu su kaulais ir oda.

Ar mikroplastikas pavojingas žmogui?

Iki šiol surinkti duomenys rodo, kad mikroplastiko dalelės žmogaus organizme aptinkamos įvairiose vietose, tačiau jų ilgalaikis poveikis vis dar nuodugniai tiriamas. Yra pagrįstų nuogąstavimų, jog itin smulkios dalelės gali kirsti biologines barjeras, pavyzdžiui, žarnyno sienelę, ir sukelti uždegiminius procesus.

Be pačių dalelių, ant plastiko paviršiaus dažnai kaupiasi aplinkos teršalai ir mikroorganizmai, tarp jų ir kai kurie patogenai. Plastikas gali veikti kaip jų „transporto priemonė“, nors kiek tai realiai padidina riziką žmogui, dar nėra iki galo įvertinta.

Ką mokslas jau žino ir ko dar trūksta

Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kuriuose vertinamas mikroplastiko kiekis jūros gėrybėse ir gėrimams naudojamame vandenyje. Rezultatai rodo, kad dalelių aptinkama net ir kiekvieną dieną vartojamuose produktuose, tačiau dažnai tai būna itin mažos koncentracijos.

Mokslininkams tenka susidurti su metodologiniais iššūkiais: sudėtinga patikimai išmatuoti mažiausias daleles, atsisijoti foninį užterštumą laboratorijoje ir atskirti, kiek plastiko gauname iš maisto, o kiek, pavyzdžiui, įkvepiame su oru. Dėl to vertinant riziką dar tenka remtis atsargumo principu ir gyvūnų modeliais.

Kaip sumažinti mikroplastiko patekimą į vandenynus

Nors individualus žmogus negali išspręsti pasaulinės taršos problemos, tam tikri įpročiai realiai prisideda prie mažesnio plastiko srauto į aplinką. Svarbus ne tik plastikinių maišelių ar vienkartinių pakuočių atsisakymas, bet ir dėmesys sintetinėms medžiagoms, iš kurių pagaminti mūsų drabužiai, kilimai ar buitinės šluostės.

Nuotekų valyklų modernizavimas, filtrai skalbimo mašinose, kur kas griežtesnės pramonės atliekų tvarkymo taisyklės ir efektyvesnė pakuočių surinkimo sistema taip pat laikomi veiksmingomis priemonėmis. Kai kurios šalys jau riboja tam tikrų mikroplastiko turinčių produktų naudojimą, tikėdamosi, kad tai ilgainiui sumažins bendrą taršą.

Ką gali žinoti vartotojas šiandien

Sveikatos ekspertai paprastai pabrėžia, kad žuvų ir jūrų gėrybių maistinė nauda dažnai nusveria galimą riziką, jei produktai vartojami saikingai ir įvairiai. Mikroplastikas yra tik viena iš daugelio aplinkos taršos formų, todėl problema turėtų būti vertinama platesniame kontekste kartu su sunkiųjų metalų ar organinių teršalų klausimais.

Vartotojui aktualu domėtis produktų kilme, rinktis patikimus gamintojus ir neprarasti saiko. Tuo pat metu viešas dėmesys mikroplastiko temai skatina politikus, pramonę ir mokslininkus ieškoti sprendimų, kurie mažintų plastiko srautą į aplinką dar prieš jam pasiekiant vandenynus.