Per kelis dešimtmečius žmogaus sukurtos šviesos kiekis pasaulyje išaugo taip smarkiai, kad tikras tamsus dangus daugeliui tapo retenybe.
Mokslininkai vis aiškiau mato, jog šviesos tarša veikia ne tik astronomus, bet ir mūsų sveikatą, ekosistemas bei energijos suvartojimą.
Kas yra šviesos tarša?
Šviesos tarša – tai perteklinė ar netinkamai nukreipta naktinė dirbtinė šviesa, trikdanti natūralią tamsą.
Ji gali būti sklindanti iš gatvių žibintų, reklamos ekranų, pastatų fasadų ir net privačių kiemų prožektorių.
Skiriamos kelios pagrindinės šviesos taršos rūšys.
Tai šviesos sklidimas į dangų, akinimas, šviesos prasiskverbimas ten, kur jos nereikia, ir pernelyg ryškus bendras foninis apšvietimas.
Pagrindinė problema ta, kad didelė dalis šviesos nukreipiama ne į žemę, o į viršų ar į šalis.
Ji atsispindi atmosferoje ir sukuria šviesų šydą, slepiantį žvaigždes ir Paukščių Taką.
Prarandamas naktinis dangus
Astronomai šviesos taršą laiko viena didžiausių kliūčių stebėti kosmosą iš Žemės paviršiaus.
Net ir toliau nuo didmiesčių esantys observatorijų kupolai vis sunkiau išvengia augančio švytėjimo horizonte.
Mokslininkų vertinimu, didelė dalis gyventojų iš savo kiemo nebegali pamatyti net Paukščių Tako.
Prieš kelis šimtus metų tai buvo įprastas nakties vaizdas, formavęs žmonių pasaulėžiūrą.
Prarandama ir kultūrinė bei edukacinė naktinio dangaus vertė.
Vaikai užauga nematydami tikro žvaigždėto dangaus, o žvaigždynai lieka tik knygų ir programėlių iliustracijomis.
Poveikis miegui ir sveikatai
Žmogaus organizmas prisitaikęs gyventi pagal paros ritmus, kuriuos reguliuoja šviesos ir tamsos kaita.
Perteklinė šviesa vakare ir naktį šiuos ritmus ardo.
Ryški dirbtinė šviesa, ypač mėlynosios dalies, slopina miego hormono melatonino gamybą.
Dėl to sunkiau užmigti, miegas tampa paviršutiniškas ir trumpesnis.
Ilgainiui prastas miegas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, nutukimo ir kai kurių medžiagų apykaitos sutrikimų rizika.
Vis daugiau dėmesio skiriama ir tam, kaip nuolatinis šviesos fonas veikia psichinę sveikatą, dirglumą bei dėmesio koncentraciją.
Blogiausia, kad nereikalingas apšvietimas dažnai sklinda į miegamuosius pro langus.
Žaliuzių ar užuolaidų neužtenka, jei šalia nuolat šviečia intensyvus reklaminis skydas ar prožektorius.
Gyvūnijos ir augalijos ritmų trikdymas
Šviesos tarša keičia ir laukinės gamtos elgseną.
Daugelio gyvūnų gyvenimas priklauso nuo aiškios dienos ir nakties ribos.
Naktiniai vabzdžiai orientuojasi pagal mėnulį ir žvaigždes, tačiau šviečiant lemputėms jie sutrinka ir susitelkia apie šviesos šaltinius.
Taip jie žūva ar tampa lengvu grobiu, keičiasi apdulkinimo grandinės.
Paukščiai, migruojantys naktį, klaidina ryškūs miesto švyturiai ir apšviesti dangoraižiai.
Jie gali atsitrenkti į pastatus arba nukrypti nuo įprastų migracijos maršrutų.
Net augalai, reaguojantys į šviesos trukmę, gali pradėti žydėti ne įprastu laiku.
Miesto medžiai neretai ilgiau išlaiko lapus, nes apšvietimas jiems tarsi pratęsia dieną.
LED revoliucija: daugiau ar mažiau taršos?
Perėjimas prie LED apšvietimo leido smarkiai sumažinti elektros sąnaudas.
Tačiau tai nereiškia automatinio šviesos taršos sumažėjimo.
Efektyvesnė technologija dažnai skatina naudoti dar daugiau šviesos, nes ji pigesnė.
Be to, baltos spalvos LED šviesos spektras dažnai turi daug mėlynosios dalies, stipriai veikiančios mūsų biologinius ritmus.
Sprendimas – ne tik keisti lempas, bet ir pertvarkyti pačią apšvietimo filosofiją.
Svarbu apgalvoti, kada, kur ir kiek šviesos iš tikrųjų reikia.
Ką galime daryti miestuose ir namuose?
Šviesos taršos mažinimas nebūtinai reiškia tamsius ir nesaugius miestus.
Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausia – protingas apšvietimo planavimas.
Dažnai užtenka naudoti šviestuvus su gaubtais, nukreipiančiais šviesą tik žemyn.
Taip apšviečiami šaligatviai ir keliai, bet ne dangus ar gyventojų langai.
Padeda ir judesio jutikliai kiemuose bei privačiose valdose.
Šviesa įsijungia tik tada, kai jos reikia, ir nedega be perstojo visą naktį.
Vakarais patariama rinktis šiltesnės spalvos apšvietimą patalpose ir išorėje.
Jis mažiau trikdo miegą ir labiau primena natūralų vakaro apšvietimą.
Gyventojai gali prisidėti ir labai paprastai – išjungdami nereikalingas lemputes ir uždengdami itin ryškius langus.
Kuo mažiau šviesos iškeliauja į lauką, tuo daugiau išsaugome naktinės tamsos.
Tamsos išsaugojimas kaip nauja vertybė
Vis daugiau šalių kuria tamsaus dangaus parkus ir regionus, kur ribojamas naktinis apšvietimas.
Tokios teritorijos pritraukia ir mokslininkus, ir astroturistus, ieškančius tikro žvaigždėto dangaus.
Tamsa vis dažniau suvokiama ne kaip trūkumas, o kaip saugotina gamtos ir kultūros dalis.
Ji svarbi tiek mūsų sveikatai, tiek aplinkai, tiek ryšiui su kosmosu virš galvų.
