Vis daugiau žmonių Lietuvoje po 40 metų svarsto apie karjeros pokytį, nors dar visai neseniai tai atrodė beveik neįmanoma.
Pasikeitusi darbo rinka, nuotolinės galimybės ir ilgesnis aktyvus amžius skatina klausti, ar tikrai reikia likti tame pačiame darbe iki pensijos.
Kodėl noras keisti karjerą stiprėja?
Vidurio amžiaus tarpsnis dažnai tampa savotišku lūžio tašku.
Vaikai tampa savarankiškesni, finansinė situacija šiek tiek stabilėja, o vidinis klausimas „ar tikrai tuo noriu užsiimti iki pensijos?“ ima skambėti vis garsiau.
Prie noro keisti karjerą prisideda ir perdegimas, nuolatinis stresas bei jausmas, kad darbas prarado prasmę.
Daugelis žmonių ima pastebėti, kad jiems svarbesnis tampa ne tik atlyginimas, bet ir tai, kaip jie jaučiasi kasdien.
Pastaraisiais metais smarkiai išaugo galimybės persikvalifikuoti nuotoliniu būdu.
Interneto kursai, vakarinių studijų programos, trumpalaikiai mokymai leidžia mokytis šalia esamo darbo ir mažina riziką.
Didžiausios baimės ir kaip jas suvaldyti
Dažniausia kliūtis yra baimė suklysti ir prarasti stabilias pajamas.
Ypač jei šeimoje yra finansinių įsipareigojimų, vien mintis apie profesinį pokytį atrodo per daug rizikinga.
Psichologai pabrėžia, kad tokioje situacijoje svarbu ne bandyti „užmušti“ baimę, o ją suskaidyti į konkrečius klausimus.
Pavyzdžiui, kiek realiai lėšų reikėtų sukaupti pereinamajam laikotarpiui, kiek laiko trunka persikvalifikavimas, kokias dalis galima derinti su dabartiniu darbu.
Kita dažna baimė – amžiaus stereotipai.
Vis dar gajus įsitikinimas, kad darbdaviai nori tik jaunų darbuotojų, puikiai besiorientuojančių technologijose ir greitai prisitaikančių prie naujovių.
Tačiau darbo rinkos duomenys rodo, kad darbdaviai vis dažniau vertina brandą, atsakomybę ir stabilumą.
Brandesni darbuotojai dažnai turi plačias kontaktų bazes, gilesnį supratimą apie procesus ir gebėjimą prisiimti atsakomybę už rezultatus.
Kaip praktiškai pradėti pokytį?
Pirmasis žingsnis – aiškiai įsivardyti, ko norite ir ko nebenorite iš savo darbo.
Vertėtų užsirašyti, kokios veiklos teikia džiaugsmą, kokios užduotys sekasi natūraliai, o nuo ko pavargstate labiausiai.
Verta atlikti ir savotišką „inventorizaciją“ – sudaryti savo įgūdžių sąrašą.
Dalis jų gali būti lengvai pritaikomi kitoje srityje: derybų patirtis, projektų valdymas, organizaciniai gebėjimai, klientų aptarnavimas.
Naudinga pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba jus dominančioje srityje.
Tokie pokalbiai padeda suprasti realybę: kokie darbo tempai, kokios pajamos, kokių žinių iš tikrųjų reikia, o kas tėra mitai.
Dar vienas praktinis žingsnis – išbandyti naują veiklą mažais kiekiais.
Pavyzdžiui, savanoriauti, imtis smulkių papildomų projektų, atlikti trumpą praktiką ar padėti pažįstamiems už simbolinį atlygį.
Finansinis pasirengimas ir planas B
Norint sumažinti įtampą, svarbu pasiruošti finansiškai.
Dažnai rekomenduojama sukaupti bent kelių mėnesių būtinų išlaidų rezervą, kad karjeros keitimas nevirstų nuolatiniu stresu.
Reikėtų realistiškai įvertinti, kad pajamos pirmus mėnesius ar metus gali būti mažesnės.
Todėl verta peržiūrėti šeimos biudžetą, atsisakyti dalies nebūtinų išlaidų ir aiškiai susitarti su artimaisiais dėl prioritetų.
Planą B turėti verta ir psichologiškai.
Žinojimas, kad prireikus galėtumėte laikinai grįžti į seną sritį, imtis kitų darbų ar išplėsti dar vieną veiklos kryptį, sumažina vidinę įtampą ir leidžia ryžtingiau judėti į priekį.
Kaip paaiškinti pokytį darbdaviui?
Keičiant karjerą po 40 metų labai svarbu tinkamai pristatyti savo istoriją.
Darbdaviai atkreipia dėmesį ne tik į patirtį, bet ir į motyvaciją, nuoseklumą bei gebėjimą mokytis.
Dera aiškiai parodyti, kaip ankstesnė patirtis gali būti naudinga naujoje srityje.
Pavyzdžiui, ilgametis darbas aptarnaujant klientus gali tapti stiprybe pereinant į pardavimų, mokymų ar personalo atrankos sritis.
Gyvenimo aprašyme ir pokalbiuose verta akcentuoti konkrečius pavyzdžius, kaip jau mokėtės naujų dalykų.
Sertifikatai, baigti kursai, savanorystės projektai ar asmeniniai projektai parodo, kad pokytis yra apgalvotas, o ne impulsyvus.
Emocinis pasirūpinimas savimi
Karjeros keitimas nėra tik profesinis žingsnis – tai ir stiprus emocinis išbandymas.
Gali atsirasti abejonės, lyginimasis su kitais, nerimas dėl ateities ir savivertės svyravimai.
Šiame etape ypač svarbus artimųjų palaikymas ir atviras dialogas šeimoje.
Naudinga susitarti, ko tikimasi vieniems iš kitų, kaip dalinsitės buities ir finansinėmis atsakomybėmis pokyčio metu.
Jei nerimas tampa per stiprus, verta kreiptis į psichologą ar karjeros konsultantą.
Kartais užtenka kelių susitikimų, kad pavyktų susidėlioti planą, nuraminti baimes ir sustiprinti pasitikėjimą savimi.
Karjeros pokytis po 40 metų gali būti ne krizinė, o augimo ir naujų prasmių paieškos istorija.
Rūpestingas pasirengimas, aiškus planas ir realistinis požiūris padeda šį žingsnį paversti galimybe, o ne tik rizika.
