Kaip išvengti kriaušių byrėjimo vasarą? Dažniausios priežastys ir ką daryti sode

Kriaušės daugybei sodininkų atrodo patikimas ir nedaug priežiūros reikalaujantis vaismedis, tačiau vasaros viduryje nuolat pasikartojanti bėda yra masiškai besibarančios, dar neprinokusios kriaušės. Tai ne tik sumažina derlių, bet ir kelia klausimą, ar su medžiu viskas gerai.
Nors nedidelis ankstyvas vaisių kritimas yra natūralus, gausiai byrėti kriaušės pradeda tik tada, kai sutrinka jų mityba, drėgmės balansas arba medį silpnina ligos ir kenkėjai. Laiku pastebėjus ženklus, didžiąją dalį derliaus galima išsaugoti.
Natūralus ir pavojingas vaisių kritimas
Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje kriaušės dalį užuomazgų visada numeta pačios. Taip medis nusistato jam įveikiamą derliaus kiekį ir nukrenta silpniausios, blogiau apdulkintos ar šalnų pažeistos užuomazgos.
Tokio „retinimo“ stadijoje nukritusios kriaušytės dažniausiai būna mažos, be aiškių ligų požymių, o pats medis atrodo sveikas. Pavojų rodo situacija, kai pradeda kristi jau padidėję vaisiai, o po medžiu kasdien susikaupia pilnas kibiras dar žalių kriaušių.
Drėgmės svyravimai ir mulčiavimas
Viena dažniausių gausaus kriaušių byrėjimo priežasčių yra nereguliarus drėkinimas. Jei kelias savaites laikosi sausra, o vėliau trenkia stiprios liūtys, šaknys patiria stresą. Medis tada nebepajėgia tolygiai aprūpinti viso derliaus vandeniu ir maisto medžiagomis.
Norint išvengti staigių dirvos drėgmės pokyčių, verta aplink kamieną įrengti 5–10 centimetrų storio organinį mulčią. Tinka smulkinta žievė, šiaudai, nupjauta žolė (šiek tiek pradžiovinta), kompostas. Mulčias sulaiko drėgmę, sumažina temperatūros svyravimus ir padeda išlaikyti stabilesnį kriaušės „režimą“.
Per gausus derlius ir genėjimo įtaka
Jei pavasarį kriaušė apsipyla žiedais, dažnai atrodo, kad tai būsimo rekordinio derliaus ženklas. Tačiau per didelis vaisių skaičius medį silpnina, jis nebesugeba išmaitinti visų vaisių, todėl dalį jų vasarą tiesiog numeta.
Tokiose situacijose padeda rankinis vaisių retinimas: ant šakelės paliekama po vieną stipriausią, didžiausią užuomazgą kas 10–15 centimetrų. Kitas svarbus veiksnys yra teisingas žiemos arba ankstyvo pavasario genėjimas. Per tanki laja skatina didelį žydėjimą, bet kartu ir nestabilų derlių, todėl geriau formuoti medį taip, kad šakos būtų apšviestos ir neapkrautos.
Maisto medžiagų trūkumas ir tręšimas

Kriaušėms, kaip ir kitiems vaismedžiams, būtinos subalansuotos maisto medžiagos. Dažnas mitas, kad kuo daugiau azoto, tuo geriau auga medžiai, tačiau pertręšus azoto turinčiomis trąšomis, kriaušė leidžia vešlius ūglius, o vaisiai lieka nuskriausti ir ima kristi.
Vaismedžiams svarbus fosforas ir kalis, taip pat kalcis, magnis bei mikroelementai. Nedideliam sodui patogu naudoti kompleksines vaismedžiams skirtas trąšas, vadovautis pakuotės normomis ir netręšti vėliau nei vasaros viduryje. Antroje vasaros pusėje labiau tinka kalio turinčios trąšos, kurios padeda vaisiams subręsti ir pasiruošti žiemai.
Ligos ir kenkėjai: ką atpažinti?
Jei besibarančių kriaušių paviršiuje matyti rudos dėmės, įdubimai, įplyšimai ar vaisius iš vidaus tuščias, kaltos gali būti ligos arba kenkėjai. Viena dažnesnių bėdų yra rauplės, kurioms palankūs drėgni, prastai vėdinami sodai, tankios lajos ir ant žemės palikti nukritę lapai.
Kenkėjai, pavyzdžiui, vaisėdžiai ar įvairūs vaisių gręžėjai, sugadina vaisiaus vidų. Toks vaisius anksčiau laiko pagelsta ir nukrenta. Svarbu nuolat rinkti ir iš sodo išnešti nukritusius, kirminuotus vaisius, nepalikti jų komposte šalia sodo, nes ten gali peržiemoti kenkėjų lervos.
Laistymas karštuoju metu ir jaunų medelių priežiūra
Ypač jautrios drėgmės trūkumui yra jaunos, iki 5 metų kriaušės, kurių šaknys dar nepasiekia gilesnių dirvos sluoksnių. Sausomis savaitėmis tokie medeliai turėtų gauti gausų laistymą bent kartą per savaitę, išpilant po 20–40 litrų vandens vienam medžiui.
Geriausia laistyti anksti ryte arba vakare, kad vanduo spėtų susigerti ir neišgaruotų. Laistant paviršutiniškai ir dažnai, šaknys lieka viršutiniame sausėjančiame sluoksnyje, medis tampa dar jautresnis karščiui, todėl vertėtų rinktis retesnį, bet gausesnį laistymą.
Dirvos būklė ir šaknų sveikata

Kriaušės nemėgsta užmirkusio ir sunkiai vėdinamo dirvožemio. Jei medis pasodintas žemumoje, kur po liūčių telkšo vanduo, dalis šaknų gali pradėti gesti, o toks stresas dažnai pasireiškia ankstyvu vaisių kritimu ir blankesne lapų spalva.
Tokiais atvejais ilgalaikis sprendimas yra gerinti drenažą arba naujus medelius sodinti pakeltose vietose, ant 20–30 centimetrų supiltų kauburių. Esamiems medžiams gali padėti švelnus dirvos purenimas šaknų zonoje, komposto įterpimas ir žemės paviršiaus neperdengimas nepermatomomis dangomis, kurios trukdo deguoniui patekti į šaknis.
Ką daryti, kai byra jau sunokusios kriaušės?
Rugpjūčio pabaigoje ir rudenį neretai ima kristi jau beveik sunokusios ar visai prinokusios kriaušės. Dažnai taip nutinka veislėms, kurios sunoksta beveik vienu metu, arba tuomet, kai medžio šakos per daug apkrautos ir nesilaiko derliaus.
Tokiu atveju verta derlių skinti šiek tiek anksčiau, nelaukiant, kol vaisiai patys nukris. Pavėsingame, vėsiame kambaryje kriaušės dar šiek tiek sunoks ir bus skanesnės, nei surinktos nuo žemės, kur dažnai būna sutrūkinėjusios ar pažeistos.
Kada verta sunerimti ir kviestis specialistą?
Jei kriaušės byra kasmet, nors medis reguliariai laistomas, tręšiamas ir genimas, verta įvertinti, ar veislė tinkama jūsų sklypo sąlygoms. Kai kurios veislės natūraliai jautresnės šalnoms, drėgmės trūkumui ar ligoms, todėl vienam sodui tinka puikiai, kitame nuolat kelia rūpesčių.
Pastebėjus keistus žievės pakitimus, įtrūkimus, masinį lapų pageltimą ar džiūvimą vasaros viduryje, naudinga pasitarti su patyrusiu sodininku arba augalų ligų specialistu. Laiku nustatyta problema dažnai leidžia išsaugoti ne tik šių metų derlių, bet ir patį medį.









0 komentarai