Kaip gyvūnai jaučia artėjančią audrą ar žemės drebėjimą? Ką apie tai sako šiuolaikinis mokslas

Pasakojimai apie neramiai besielgiančius šunis prieš audrą ar keistai judančius paukščius prieš žemės drebėjimą kartojasi įvairiuose pasaulio kraštuose. Tokie stebėjimai kelia klausimą, ar gyvūnai iš tiesų turi ypatingą „šeštąjį pojūtį“, leidžiantį jiems anksčiau nei žmonėms pajusti artėjančius gamtos sukrėtimus.
Šiuolaikinis mokslas tai vertina atsargiai, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvūnų jutimai iš tiesų yra daug jautresni nei mūsiškiai. Nors kalbėti apie pranašišką nuojautą būtų per drąsu, dalis gyvūnų gali reaguoti į subtilius fizinius signalus, kurie praneša apie artėjančius pokyčius aplinkoje.
Jautresnė klausa ir vibracijų jutimas
Daugelis žinduolių ir paukščių girdi žymiai platesnį dažnių spektrą nei žmogus. Pavyzdžiui, šunys ir katės gali girdėti daug aukštesnio dažnio garsus, kurių mes nebesuvokiame. Tai reiškia, kad jie gali reaguoti į tolimą griaustinį ar konstrukcijų girgždėjimą daug anksčiau, nei garsas tampa akivaizdus mums.
Be to, kai kurie gyvūnai itin jautriai jaučia vibracijas. Vabzdžiai, varlės, ropliai ir net kai kurie žinduoliai turi specializuotus receptorius, leidžiančius aptikti nežymius virpesius žemėje ar ore. Jei artėjant žemės drebėjimui uolienose atsiranda mikroskopinių poslinkių, juos gyvūnai gali pastebėti anksčiau už bet kokį žmogaus pojūtį.
Slėgio ir elektromagnetiniai signalai
Prieš audrą atmosferos slėgis palaipsniui krinta, keičiasi oro drėgmė ir temperatūra. Žmonės tai paprastai pastebi tik tuomet, kai dangus jau tamsėja ar pradeda imti galvos skausmas, tačiau paukščiai ir kai kurie žinduoliai į tokius pokyčius reaguoja kur kas jautriau.
Yra duomenų, kad dalis gyvūnų turi ypatingą jautrumą ir elektromagnetiniams laukams. Tai ypač būdinga migraciją pagal Žemės magnetinį lauką vykdantiems paukščiams ar jūrų gyvūnams. Jei uolienose kaupiamos įtampos ar staigūs elektros krūvių pasiskirstymo pokyčiai vyksta prieš seisminius įvykius, jautrios rūšys galėtų tai užfiksuoti anksčiau už mūsų prietaisus.
Ar gyvūnai iš tiesų „praneša“ apie žemės drebėjimus?

Istoriniai pasakojimai apie gyvūnus, bėgančius iš miestų prieš didelius žemės drebėjimus, kartojasi jau šimtmečius. Tačiau mokslui svarbiausia ne pavienės istorijos, o sistemingi stebėjimai ir pakartojami rezultatai, leidžiantys atskirti atsitiktinumą nuo tikro ryšio.
Pastaraisiais dešimtmečiais keliose šalyse buvo įrengtos vaizdo kameros ir sekimo antkakliai galvijams, šunims ar laukiniams gyvūnams. Lyginant jų judėjimą su oficialiais seisminiais duomenimis, kai kur pastebėti elgsenos pokyčiai likus kelioms valandoms iki silpnesnių drebėjimų. Tačiau tokie rezultatai būna nevienodi, todėl, kol kas, gyvūnų elgesio naudoti kaip patikimo ankstyvojo perspėjimo metodo dar negalima.
Kodėl anekdotai nepakankami mokslui?
Kai žmonės prisimena neramų augintinio elgesį prieš audrą, dažnai pamirštama, kiek kartų gyvūnas elgėsi panašiai ir nieko ypatingo neįvyko. Tai vadinama atrankos šališkumu: įsimename tik tas situacijas, kurios atitinka mūsų lūkestį ar baimę, ir ignoruojame priešingus pavyzdžius.
Mokslininkai stengiasi tokias klaidas sumažinti naudodami ilgo laikotarpio stebėjimus ir statistinę analizę. Pavyzdžiui, tiriant karvių, ožkų ar elnių judėjimą, duomenys renkami nuolat, o ne tik tuomet, kai jau žinoma apie įvykusį drebėjimą. Tik taip galima patikrinti, ar prieš seisminius įvykius elgesys keičiasi dažniau, nei tai būtų atsitiktinumas.
Gyvūnų jutimai, kuriuos verta pavydėti

Net jei gyvūnų „prognozės“ ir nėra patikimos, jų pojūčių aštrumas stebina. Šikšnosparniai erdvėje orientuojasi ultragarsu, delfinai „mato“ aplinką naudodami echolokaciją, o kai kurie vabzdžiai užuodžia pavienes kvapiąsias molekules, kurias mūsų nosis visai ignoruoja.
Tokių ypatingų jutimų tyrimai padeda kurti ir naujas technologijas. Jautrūs seisminiai jutikliai, akustinės kameros ar oro kokybės sensoriai dažnai kuriami pagal principus, kuriuos gamta jau išbandė per milijonus metų. Stebint gyvūnų reakcijas į smulkius aplinkos pokyčius, galima atrasti idėjų naujoms stebėsenos sistemoms.
Ką tai reiškia mums ir prognozėms?
Nors vilioja mintis, kad užtektų žiūrėti į kaimyno šunį ir taip sužinotume, kada bus audra, realybė sudėtingesnė. Gyvūnų elgesį veikia daug veiksnių: garsai, kvapai, ankstesnės patirtys, net mūsų pačių nerimas ar įtampa. Todėl jų reakcijos dažnai būna per daug įvairios ir neprognozuojamos, kad tiktų kaip vienintelis perspėjimo šaltinis.
Vis dėlto, kai kuriose šalyse bandoma derinti gyvūnų stebėjimus su meteorologiniais ir seismologiniais duomenimis. Idėja paprasta: jei jautrūs gyvūnai reaguoja į signalus, kurių dar nefiksuoja prietaisai, jų elgsena gali būti papildomas indikatorius. Ateityje tokie „biologiniai sensoriai“ galėtų tapti dar viena dėlionės dalimi, padedančia geriau suprasti aplinką ir jos pokyčius.
Tuo pačiu tokie tyrimai primena, kad gyvename pasaulyje, kuriame daugybė dalykų vyksta už mūsų jutimo ribų. Gyvūnai šiuos signalus pastebi anksčiau ir kartais reaguoja taip, kaip mums atrodo nepaaiškinama. Kuo geriau suprasime šiuos pojūčius, tuo daugiau sužinosime ne tik apie kitų rūšių gyvenimą, bet ir apie pačios planetos dinamiką.









0 komentarai