Kaip gimsta pasirenkamosios prieskonių uoslės? Neįprasti žmonių gebėjimai užuosti pasaulį kitaip

Vieniems kava kvepia degintu cukrumi, kitiems juodu šokoladu, tretiems šviežiai nupjauta žole. Nors visi geriame tą patį gėrimą, nosis tarsi pasirenka skirtingas jo puses. Tai primena keistą, bet labai žmogišką reiškinį: dalinę, pasirenkamąją uoslę, kai kai kuriuos aromatus jaučiame daug stipriau nei kiti.

Toks „išrankus nosies charakteris“ nėra liga ar sutrikimas. Dažnai tai lemia genetika, įpročiai, aplinka ir net kultūra, kurioje augome. Vis daugiau tyrimų rodo, kad pasaulį užuodžiame ne vienodai, o kartais radikaliai skirtingai.

Genai, kurie nulemia, ką užuosime

Žmogaus nosyje yra šimtai skirtingų uoslės receptorių ląstelių tipų. Kiekviena jų geriau reaguoja į tam tikras molekules, pavyzdžiui, sieros junginius česnake ar esterus braškėse. Skirtingi šių receptorių deriniai kuria savitą uoslės „parašą“.

Dalis receptorių žmonėms veikia kiek kitaip, o kai kurie genai net gali būti išjungti. Todėl vienas žmogus stipriai užuos, tarkime, tam tikrą gėlių natą parfume, o kitas ją praktiškai ignoruos ir girdės visai kitą „aromato balsą“.

Parfumeriai ir vyno žinovai: treniruota uoslė

Genetika nėra nuosprendis. Uoslė, kaip ir klausa ar raumenys, gali būti treniruojama. Parfumeriai, vyno ar kavos degustatoriai nuosekliai mokosi atskirti dešimtis ir šimtus kvapų, juos susieti su žodžiais ir vaizdiniais.

Įdomu, kad dalį šių aromatų jie pradeda „užuosti“ tik po ilgų treniruočių. Tai gali reikšti, kad smegenys išmoksta geriau apdoroti jau esamus signalus ir juos išryškinti, net jei nosies receptoriai fiziškai nepasikeičia.

Kasdienis selektyvios uoslės efektas

Su daline, pasirenkamąja uosle susiduriame kur kas dažniau, nei pastebime. Vieniems žmonėms koriandras kvepia gaivia žole, kitiems primena muilą. Dalies žmonių smegenys tam tikras koriandro molekules susieja su muilo sudedamąja dalimi, todėl skonis ir kvapas tampa nepriimtini.

Panašiai skiriasi ir jautrumas kūno kvapams, maistui, cigarečių dūmams ar benzino aromatui. Tai paaiškina, kodėl kai kurie žmonės itin greitai pastebi aitrų kvapą patalpoje, o kitiems jis atrodo vos juntamas ar net malonus.

Kvapai, kurių nemaža dalis žmonių nejaučia

Yra aromatų, kurių nemaža visuomenės dalis iš tiesų neužuodžia. Tai vadinama daline anosmija, kai vienas konkretus kvapas „neegzistuoja“, nors bendra uoslė normali. Vienas tipinių pavyzdžių yra tam tikri prakaito komponentai, kurie kai kuriems žmonėms visiškai bekvapiai.

Tokie kvapų „aklieji taškai“ gali turėti įtakos ir buičiai. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nejaučia specifinio pelėsio kvapo, gali vėliau pastebėti namų drėgmės problemas, nes tiesiog negauna ankstyvo uoslės signalo.

Kaip kultūra perprogramuoja nosį

Uoslę formuoja ne tik genai, bet ir kultūra, kurioje augame. Regionuose, kur plačiai naudojami intensyvūs prieskoniai, žmonės nuo vaikystės pripranta prie aštrių, dūminių ar fermentuotų aromatų. Tai, kas kitam atrodo atstumiantis kvapas, jiems gali būti maloni kasdienybė.

Pavyzdžiui, ilga tradicija vartoti raugintus produktus skatina priimti rūgščius ir šiek tiek „pagendusius“ atspalvius kaip normalius. Visiškai kitokias asociacijas kurs žmogus, užaugęs virtuvėje, kurioje dominuoja saldūs kepinių ar švelnūs pieno produktų kvapai.

Kvapas, prisiminimai ir emocijos

Uoslė artimai susijusi su smegenų dalimis, atsakingomis už emocijas ir atmintį. Todėl kvapai dažnai akimirksniu iškelia ryškius prisiminimus ir nudažo juos didele emocine spalva. Vien tėvų namų skalbimo miltelių kvapas gali sugrąžinti į vaikystę po daugelio metų.

Dėl šios priežasties du žmonės tą patį kvapą gali vertinti priešingai. Jei vienam jis susijęs su jaukumu ir saugumu, kitam galėjo lydėti nemalonią situaciją. Tokia „emocinė istorija“ sekundei pakeičia kvapo reikšmę, nors cheminė sudėtis išlieka ta pati.

Ar galima „perauklėti“ savo nosį?

Dalį uoslės ypatybių nulemia biologija, tačiau su kai kuriais kvapais iš tiesų galima susidraugauti. Ilgesnis ir dažnesnis susidūrimas mažomis dozėmis neretai sumažina atmetimo reakciją. Tai primena treniruotę, kai smegenys išmoksta nesiųsti pavojaus signalo dėl naujo, bet nekenksmingo aromato.

Kita vertus, yra kvapų, prie kurių prisitaikyti sunkiau arba beveik neįmanoma. Ypač jei jie fiziologiškai stipriai dirgina gleivinę, kaip aštrūs dūmai ar dalis cheminių tirpiklių. Tokiu atveju nemalonumas yra naudingas įspėjimas, o ne trūkumas.

Ką apie mus atskleidžia uoslės skirtumai

Skirtingai jaučiami kvapai primena, kad pasaulį patiriame labai individualiai. Tai svarbu ne tik gastronomijoje ar parfumerijoje, bet ir kasdieniame bendravime. Supratimas, jog kitam žmogui įprastas kvapas gali būti sunkiai pakeliamas, padeda išvengti nereikalingų konfliktų.

Uoslė taip pat gali būti tylus sveikatos signalas. Staigus jos susilpnėjimas ar išnykimas kartais rodo infekciją ar kitą sutrikimą, todėl į tokius pokyčius verta atkreipti dėmesį. Taip nosis tampa ne tik mūsų pasaulio interpretatore, bet ir ankstyvu įspėjimo instrumentu.