Aplink Žemę skrieja dešimtys tūkstančių nekontroliuojamų objektų – senų palydovų, raketų pakopų ir nuolaužų.
Europoje bręsta pirmoji misija, kurios tikslas – fiziškai sugriebti ir iš orbitos išvilkti kosminę šiukšlę, atveriant kelią sistemingam orbitos valymui.
Kosminių šiukšlių mastas ir rizika
Šiuo metu žemojoje Žemės orbitoje stebima dešimtys tūkstančių didesnių nei kelių centimetrų objektų.
Milijonai smulkesnių fragmentų nėra nuolat stebimi, tačiau jie taip pat kelia realią grėsmę veikiančioms misijoms.
Kosminė šiukšlė, skrendanti keliolikos kilometrų per sekundę greičiu, gali prakirsti palydovo korpusą lyg kulka.
Dėl to kasmet didėja susidūrimų rizika, o kiekvienas rimtesnis incidentas sukuria dar daugiau nuolaužų.
Mokslininkai įspėja apie vadinamąjį kaskadinį efektą, kai vienas susidūrimas išprovokuoja grandininę reakciją.
Toks scenarijus galėtų apsunkinti navigacijos, ryšio, orų prognozių palydovų naudojimą ir netgi pakenkti tarptautinėms misijoms.
Pirmoji „gaudymo“ misija
Europos inžinieriai ruošia eksperimentinę misiją, kurios pagrindinis tikslas – pademonstruoti, kad didesnes šiukšles galima patikimai sučiupti ir nukreipti į žemesnę orbitą.
Ten jos vėliau sudegs Žemės atmosferoje.
Planuojama panaudoti nedidelį specialios paskirties palydovą, kuris prie taikinio priartės labai lėtai ir tiksliai, naudodamas automatinę navigaciją.
Artėjant bus nuolat matuojamas atstumas ir greitis, kad būtų išvengta net menkiausio neplanuoto smūgio.
Didžiausias iššūkis – tai, kad šiukšlė nekontroliuojama ir gali lėtai suktis, todėl ją sugriebti sudėtingiau nei stacionarų objektą.
Dėl šios priežasties kuriamos pažangios kompiuterinės vizijos ir DI sistemos, gebančios realiu laiku stebėti jos judėjimą.
Robotinės rankos, tinklai ir harpūnai
Vienas iš scenarijų – naudoti robotinę ranką, primenančią manipuliatorių pramonėje, tik pritaikytą vakuumo ir terminių svyravimų sąlygoms.
Tokia ranka turėtų tvirtai apglėbti šiukšlę taip, kad ji nenuslystų ir nepalūžtų į dar smulkesnius fragmentus.
Kita nagrinėjama galimybė – specialus tinklas, kuris būtų iššaunamas iš nedidelio konteinerio ir apsivyniotų aplink objektą.
Priveržus tinklą, šiukšlė kartu su „gaudymo“ palydovu būtų traukiama žemyn iki reikiamos orbitos.
Taip pat svarstomi miniatiūriniai harpūnai, galintys įsikabinti į kietą paviršių.
Tačiau ši technologija kelia daugiau klausimų dėl konstrukcinių silpnybių ir galimo šiukšlės suardymo.
Kas už tai mokės?
Kosminių šiukšlių šalinimas yra brangi veikla, kuri iš pirmo žvilgsnio neturi akivaizdžios komercinės grąžos.
Vis dėlto palikti augančias šiukšlių sankaupas būtų dar brangiau – tiek draudimo bendrovėms, tiek palydovų operatoriams.
Europoje vis dažniau kalbama apie „teršėjas moka“ principo perkėlimą į kosmosą.
Galėtų atsirasti mokesčiai už palydovo iškėlimą, kurių dalis būtų skiriama bendram orbitos valymo fondui.
Ateityje tokios misijos gali tapti nauja paslauga rinkoje – komercinės įmonės siūlytų šiukšlių pašalinimą už sutartą kainą eurais.
Valstybės ir palydovų operatoriai pirktų šias paslaugas kaip draudimo nuo rizikos dalį.
Teisiniai ir etiniai klausimai
Vien techninių sprendimų nepakanka – būtina susitarti, kas turi teisę „paliesti“ svetimą objektą orbitoje.
Daugelis šiukšlių vis dar laikomos tą šalį ar organizaciją atstovaujančia nuosavybe, net jei seniai nefunkcionuoja.
Tai reiškia, kad be oficialaus savininko sutikimo jų pašalinti negalima.
Dėl to reikia naujų tarptautinių susitarimų, aiškiai apibrėžiančių atsakomybę ir leidimų išdavimo tvarką.
Etiniu požiūriu kyla klausimas, ar valymo technologijos nebus panaudotos priešiškiems veiksmams, pavyzdžiui, veikiančių palydovų „nutraukimui“.
Todėl kuriant tokias sistemas svarbus skaidrumas, demokratinė priežiūra ir pasitikėjimą stiprinantys mechanizmai.
Ką tai reiškia ateičiai?
Jei pirmosios misijos parodys, kad didesnes šiukšles galima saugiai pašalinti, pradžioje bus siekiama išvalyti pavojingiausius objektus.
Prioritetas teikiamas sunkesnėms raketų pakopoms ir dideliems nebeveikiantiems palydovams.
Ilgesnėje perspektyvoje svarstomos ir automatizuotos „valymo flotilės“, kuriose dirbtinis intelektas padėtų planuoti kelių mažų palydovų maršrutus.
Tokie aparatai galėtų paeiliui aplankyti ir neutralizuoti keletą taikinių per vieną misiją.
Žvelgiant iš Žemės, šie darbai nematomi, tačiau jų rezultatai tiesiogiai paliestų kasdienį gyvenimą.
Nuo navigacijos telefone iki orų prognozių – viskas priklauso nuo patikimų ir saugių palydovų, kuriems švaresnė orbita yra būtina sąlyga.
