Ar girdėjote apie riedančius akmenis? Pasakojimas apie tyliai judančias Kalifornijos dykumos plokštes

Kalifornijos mirties slėnyje egzistuoja vieta, kuri dešimtmečius glumino keliautojus ir tyrėjus: sausa ežero dugno lyguma, kurioje sunkūs akmenys tarsi patys palieka ilgas vėžes smėlyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad plokščioje dykumos lygumoje akmenys tiesiog slenka, nors aplinkui nematyti nei žmonių, nei gyvūnų, galinčių juos pastumti.

Keista lyguma mirties slėnyje

Racetrack Playa pavadintas sausas ežero dugnas yra viena atokiausių Mirties slėnio vietų, į kurią keliaujama per akmenuotus žvyrkelius ir karščiu alsuojančius slėnius.

Čia ant tvirto, molingo paviršiaus guli įvairaus dydžio akmenys, o už kiekvieno jų tęsiasi iki kelių dešimčių metrų ilgio vingiuotos ar tiesios vagos.

Dauguma šių akmenų sveria nuo kelių iki keliolikos kilogramų, tačiau aptinkami ir gerokai masyvesni rieduliai, kurių judėjimą be aiškios priežasties ypač sunku paaiškinti.

Kai kurie pėdsakai staiga sustoja, tarsi akmuo būtų užstrigęs, o paskui vėl prasideda kita kryptimi, kas dar labiau kursto vaizduotę.

Mitai, spėlionės ir pirmieji bandymai paaiškinti

Dar prieš kelis dešimtmečius populiariu paaiškinimu tapo pasakojimai apie mistines jėgas ar net magnetines anomalijas, neva traukiančias akmenis per dykumos paviršių.

Kiti aiškino, kad akmenis gena itin stiprūs vėjai, tačiau elementari fizika rodė, kad tokiam judėjimui reikėtų beveik uraganinio greičio gūsių, kurie čia nefiksuojami.

Vis dėlto fascinuojantys pėdsakai buvo realūs, todėl tyrinėtojai pradėjo ilgalaikes stebėjimo programas, fotografavo tą pačią vietą kasmet ir lygino akmenų pozicijas.

Paaiškėjo, kad per kelerius metus kai kurie rieduliai nušliaužia net keliasdešimt metrų, tačiau judėjimo pats faktas ilgai nebuvo tiesiogiai užfiksuotas.

Ledas, vanduo ir šviesus molis

XX amžiaus pabaigoje dauguma geologų linko manyti, kad svarbiausias veiksnys yra retai susidarančios plonos ledo plokštelės, susiformuojančios, kai žiemą lygumoje trumpam telkšo vanduo.

Šaltomis naktimis susidaręs ledo sluoksnis dieną pradeda skilti, o lengvi vėjo gūsiai gali pastumti ištisas judančio ledo plokštes, kartu stumiančias ir įšalusius akmenis.

Dėl tokio judėjimo žeme braukiami akmenys paviršiuje palieka šviesesnės spalvos vėžes, nes nuo jų nusivalo tamsesnis dulkių ir oksidų sluoksnis, atidengdamas šviežesnį molį.

Tokia interpretacija paaiškina ir tai, kodėl kai kurie pėdsakai atrodo lygesni, o kiti labiau vingiuoti: skiriasi ledo plokščių forma, storis ir jų irimas.

Kai paslaptingas judėjimas pagaliau nufilmuotas

Galutinį lūžį suprantant šį reiškinį lėmė keli tyrimų projektai, kuriuose panaudotos aukštos raiškos kameros, GPS siųstuvai ir meteorologiniai jutikliai.

Keli akmenys buvo pažymėti, jiems pritvirtinti maži sekimo įrenginiai, o aplink lygumą įrengtos laikinų kamerų eilės, fiksuojančios retas drėgmės ir šalčio akimirkas.

Per keletą žiemų užfiksuota, kad akmenys juda itin lėtai, vos kelių centimetrų per sekundę greičiu, kai ant plonos, dalinai išsilydžiusios ledo plokštelės ima veikti vėjo gūsiai.

Žiūrint iš arti, šis judėjimas atrodo visiškai paprastas: akmuo įstrigęs plonyčiame lede tarsi laivas ledo lytyje pamažu stumiamas per vandeniu drėgną molingą paviršių.

Kodėl reiškinys toks retas?

Nors paviršutiniškai paaiškinimas atrodo gana paprastas, realybėje tam, kad akmenys pajudėtų, reikia labai tikslaus kelių veiksnių derinio.

Lygumoje turi susikaupti plonas vandens sluoksnis, vėliau orui per naktį atšalus susiformuoti ne per storas, bet ištisinis ledo paviršius, o dieną pūsti pakankamai stiprus, bet ne audringas vėjas.

Jei ledas per storas, akmuo jo nenulaužia ir lieka vietoje, jei per plonas, lūžta į gabalus ir nesuteikia pakankamo paviršiaus ploto stumti svorį.

Dėl klimato šiame regione tokios sąlygos pasitaiko retai ir nereguliariai, todėl net ir ilgai stebint galima nepamatyti nė vieno judėjimo epizodo.

Ką primena riedantys akmenys?

Akmenų kelionės per dykumos paviršių yra pavyzdys, kaip ilgametė paslaptis galiausiai paaiškinama pasitelkus kantrybę ir nuoseklius matavimus, o ne greitas sensacingas išvadas.

Šis reiškinys taip pat parodo, kaip net ir labai sausa, beveik negyva dykuma iš tikrųjų yra jautri temperatūrai, krituliams ir paviršinių vandenų svyravimams.

Racetrack Playa tapo traukos centru keliautojams, tačiau ši vieta kartu yra itin trapi, todėl lankytojai raginami nevaikščioti per šviežias vėžes ir neliesti akmenų.

Nedidelis žmogaus paliktas pėdsakas gali išlikti paviršiuje metų metus ir sumaišyti geologams svarbią informaciją apie natūralius procesus.

Ar panašūs reiškiniai vyksta kitur?

Panašių paslaptingų akmenų pėdsakų aptikta ir kitose sausose lygumose, tačiau Mirties slėnio vietovė išlieka geriausiai ištirta ir aiškiausiai aprašyta.

Daugelyje kitų regionų trūksta ilgalaikių meteorologinių duomenų, be to, sąlygos ne visada leidžia įrengti nuolatines stebėjimo sistemas.

Vis dėlto Racetrack Playa istorija rodo, kad tokie neįprasti reiškiniai gali slypėti ir ten, kur, regis, „nieko nevyksta“, tereikia nuosekliai stebėti ir fiksuoti net menkiausius pokyčius.

Dykumos riedantys akmenys šiandien jau laikomi ne tiek paslaptimi, kiek subtiliu gamtos mechanizmu, kurį atskleisti padėjo kantrūs žvilgsniai ir ilgos žiemos naktys su kameromis.