Pradinis puslapis » Naujausi straipsniai » Kaip mikroplastikas patenka į mūsų kūną ir smegenis? Mokslininkai įspėja dėl mažų dalelių didelės rizikos

Kaip mikroplastikas patenka į mūsų kūną ir smegenis? Mokslininkai įspėja dėl mažų dalelių didelės rizikos

Pagrindinė iliustracija
Pagrindinė iliustracija. Nuotrauka: Alfo Medeiros / Pexels.

Mikroplastikas iš vandens, oro ir maisto jau aptinkamas žmogaus kraujyje, plaučiuose ir net placentoje. Vis dažniau keliami klausimai, ar šios dalelės gali pasiekti ir smegenis, bei kokias ilgalaikes pasekmes tai gali turėti sveikatai.

Nors šiuo metu mokslininkai dar neturi visų atsakymų, tyrimai rodo aiškią tendenciją: kuo daugiau plastiko aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jo pėdsakų randama ir žmogaus organizme. Visuomenei tai tampa nauju, mažiau matomu, bet svarbiu aplinkos taršos iššūkiu.

Kas yra mikroplastikas ir kur jo yra?

Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai, o nanoplastiku itin smulkios dalelės, beveik nematomos net pro mikroskopą. Jos susidaro ir iš irimą patiriančių maišelių ar butelių, ir iš kasdienių gaminių, pavyzdžiui, sintetinių drabužių ar automobilių padangų.

Pastaraisiais metais mikroplastikas aptiktas vandenynų gelmėse, Arkties lede, dirvožemyje ir net lietaus lašuose. Tai reiškia, kad šios dalelės dalyvauja globaliuose gamtos cikluose ir išvengti jų visiškai tampa praktiškai neįmanoma.

Kaip mikroplastikas patenka į žmogaus organizmą?

Pagrindiniai keliai, kuriais mikroplastikas pasiekia žmogaus kūną, yra vanduo, maistas ir oras. Dalelių randama buteliuose ir čiaupo vandenyje, jūros gėrybėse, druskoje, pakuotėse laikomuose produktuose ir net arbatoje, jei ji užplikoma plastikiniuose maišeliuose.

Kitas svarbus šaltinis yra oras patalpose ir miestuose: sintetiniai audiniai, baldų apmušalai, kilimai ir padangos nuolat skleidžia smulkias plastiko skaidulas. Jos nusėda dulkėse, kurias įkvepiame, o dalis dalelių patenka giliai į kvėpavimo takus.

Ar mikroplastikas gali pasiekti smegenis?

Mūsų smegenis nuo daugelio kenksmingų medžiagų saugo kraujo ir smegenų barjeras. Tai speciali ląstelių sistema, kuri selektyviai praleidžia tik dalį molekulių, reikalingų smegenų veiklai, pavyzdžiui, gliukozę ir deguonį.

Vis dėlto, laboratoriniai bandymai su gyvūnais rodo, kad ypač smulkios plastiko dalelės, nanoplastikas, kartais gali įveikti šį barjerą. Manoma, kad dalelės keliauja kartu su baltymais ar uždegiminėmis molekulėmis, kurios padeda joms peržengti natūralias apsaugines ribas.

Ką mikroplastikas gali daryti smegenims?

Teminė iliustracija
Teminė iliustracija. Nuotrauka: Hans / Unsplash.

Kol kas nėra įrodyta, kad žmogaus smegenyse mikroplastikas sukelia konkrečias diagnozes, tačiau eksperimentai su ląstelėmis ir gyvūnais rodo kelis galimus pavojus. Plastiko dalelės gali skatinti uždegiminius procesus, trikdyti nervinių ląstelių signalų perdavimą ir didinti oksidacinį stresą.

Priklausomai nuo plastiko rūšies, ant dalelių paviršiaus gali būti ir kitų cheminių priemaišų, pavyzdžiui, plastifikatorių ar antipirenų. Šios medžiagos siejamos su hormonų veiklos sutrikimais, todėl kyla klausimų, ar ilgalaikis poveikis smegenims gali paveikti nuotaiką, dėmesį ar atmintį.

Kodėl mikroplastikas pavojingas ne tik dėl sudėties?

Mikroplastikas veikia ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip savotiška platforma kitoms taršos dalelėms. Jo paviršiuje lengvai prisitvirtina sunkieji metalai, pesticidai ar mikrobai, kurie kartu su plastiku patenka į organizmą ir gali kelti papildomą riziką.

Be to, plastiko dalelės nesuyra žmogaus kūne taip, kaip daugelis natūralių medžiagų. Jos gali ilgai užsibūti audiniuose, švelniai dirginti ląsteles ir sukelti uždegimą, kuris laikui bėgant siejamas su įvairiomis lėtinėmis ligomis.

Kurie žmonės gali būti jautriausi?

Ypač jautrūs mikroplastiko poveikiui gali būti kūdikiai, vaikai ir nėščiosios. Jų organai ir smegenys dar vystosi, o apsauginiai barjerai ne visada tokie veiksmingi, kaip suaugusiųjų organizme.

Medicininiai stebėjimai rodo, kad plastiko pėdsakų randama ir placentoje, todėl nėštumo laikotarpiu ypač svarbu riboti nereikalingą kontaktą su plastiko gaminiais, dažnai vėdinti patalpas ir rinktis paprastesnes pakuotes maistui bei gėrimams.

Ką galime padaryti kasdienybėje?

Teminė iliustracija
Teminė iliustracija. Nuotrauka: Ivan S / Pexels.

Mikroplastiko problema yra globali, todėl vien individualių pastangų neužtenka, tačiau jos padeda sumažinti asmeninę riziką. Paprasčiausia pradėti nuo mažinamo vienkartinio plastiko naudojimo ir maisto šildymo ar laikymo plastikiniuose induose, ypač esant aukštesnei temperatūrai.

Vandeniui gerti galima rinktis čiaupo vandenį su papildomu filtravimu, o namuose dažniau drėgnai valyti dulkes ir vėdinti, kad ore būtų mažiau sintetinių skaidulų. Renkantis drabužius, verta pirmenybę teikti natūraliems audiniams arba naudoti specialius skalbimo maišelius, kurie sulaiko sintetinį pluoštą.

Mokslininkų uždaviniai artimiausiems metams

Vienas svarbiausių uždavinių yra sukurti patikimus metodus, leidžiančius tiksliai išmatuoti mikroplastiko ir nanoplastiko kiekį žmogaus audiniuose, įskaitant smegenis. Tik tada bus galima aiškiai nustatyti, kokios dozės pavojingos, o kokios dar laikomos saugiomis.

Kita svarbi kryptis yra ilgalaikiai stebėjimai, kai tūkstančiai žmonių sekami dešimtmečiais, fiksuojant jų sveikatos rodiklius ir galimą kontaktą su plastiku. Tokie duomenys padėtų suprasti, ar mikroplastikas prisideda prie neurologinių ar kitų lėtinių ligų dažnėjimo.

Ar įmanoma „pabėgti“ nuo mikroplastiko?

Visiškai išvengti mikroplastiko šiandien praktiškai neįmanoma, nes plastikas per kelis dešimtmečius tapo viena iš pagrindinių mūsų civilizacijos medžiagų. Tačiau sumažinti jo kiekį aplinkoje ir mūsų organizme įmanoma, jei keičiasi ir vartotojų įpročiai, ir pramonės sprendimai.

Daugelyje šalių jau atsisakoma dalies vienkartinių gaminių, ieškoma perdirbimo ir pakartotinio naudojimo sprendimų, kuriami biologiškai skaidūs pakaitalai. Nuo to, kaip greitai tokios priemonės plėsis, priklausys, kiek mikroplastiko gaus ateities kartos ir kaip dažnai jis bus aptinkamas jų smegenyse.

0 komentarai