Kaip televizijos serialai perrašo literatūros įpročius? Naujų skaitymo ritualų karta

Per pastarąjį dešimtmetį televizijos serialai tapo viena ryškiausių populiariosios kultūros jėgų ir vis dažniau daro įtaką tam, ką ir kaip skaitome. Dalis žiūrovų į knygynus ir bibliotekas grįžta po ekraną sužavėjusių istorijų, kiti literatūrą atranda tik per ekranui pritaikytas versijas.

Kinta ne tik konkretūs skaitomi kūriniai, bet ir pats skaitymo ritmas bei motyvai. Serialų logika, sezoniškumas ir nuolatiniai tęsiniai vis dažniau persikelia į knygų lentynas, o literatūros pasaulis prisitaiko prie naujų įpročių.

Serialai kaip nauji „knygų klubai“

Dar visai neseniai daugeliui skaitytojų pagrindiniu orientyru buvo kritikos apžvalgos ar literatūros premijos. Dabar naujos knygos dažnai pastebimos tada, kai pasirodo jų ekranizacijos anonsai arba kai apie būsimą serialą pradeda kalbėti socialiniai tinklai.

Serialai veikia kaip neformalus knygų klubas, tik vietoje bibliotekoje ar kavinėje vykstančio susitikimo skaitytojai renkasi komentaruose ir diskusijų grupėse. Ten aptariami siužeto skirtumai, personažų charakteriai ir tai, ar ekranizacija „teisingai“ perteikė kūrinio dvasią.

Tokios diskusijos skatina imti į rankas ir originalų tekstą, siekiant jį palyginti su ekrane matyta versija. Knyga tampa ne vien savarankiška patirtimi, bet ir platesnio popkultūrinio pokalbio dalimi.

Kaip keičiasi skaitymo ritmas?

Serialų žiūrėjimas išmokė mus „binginti“ istorijas, kai kelios serijos suvartojamos vienu prisėdimu. Panašus įprotis persikelia į skaitymą: daugelis renkasi knygų serijas, kurias galima skaityti vakarais lyg ilgesnį serialo sezoną.

Literatūros leidėjai į tai sureagavo, tankiau leisdami tęsinius ir aiškiai žymėdami serijų numeraciją ant viršelio. Skaitytojas nori būti tikras, kad, pamilęs pasaulį ar personažus, ras tęsinį, panašų į naują sezoną.

Keičiasi ir knygų struktūra: trumpos, aiškiai ritmuotos dalys, dažnesni siužeto „kabliukai“ skyrių pabaigose primena serialo serijų logiką. Tokia forma patogi skaitant po darbų ar kelionėje, kai turima tik pusvalandis dėmesio.

Populiarioji kultūra kaip literatūros vartai

Dalis skaitytojų į knygas ateina būtent per populiariuosius serialus. Fantastikos, detektyvų ar jauniems suaugusiesiems skirto žanro kūriniai neretai atrandami tik tada, kai jų herojai ir pasauliai pasirodo ekrane.

Knygynai tai išnaudoja formuodami specialias lentynas, kur sužymimos „pagal serialą“ ar „pagal filmą“ išleistos knygos. Tokie užrašai tampa paprastu orientyru žmogui, kuris nori tęsti serialo patirtį jau skaitydamas.

Kita vertus, klasikiniai romanai taip pat patenka į dėmesio lauką, kai pagal juos sukuriami nauji, šiuolaikiškai vizualūs serialai. Skirtingos kartos juos perskaito iš naujo, lyg atrastų seną istoriją su nauju garso takeliu ir vaizdo kalba.

Skaitymas tarp ekranų ir knygos

Daugelis žmonių skaitymą derina su žiūrėjimu: vakare įjungiamas serialas, o savaitgalį paimama knyga, pagal kurią jis sukurtas. Tai keičia ir lūkesčius knygoms, nes skaitytojas tikisi panašios įtampos, tempo ir aiškaus vizualumo.

Kūrėjai, rašydami knygas, neretai jau galvoja ir apie galimą ekranizaciją. Tai nebūtinai menkina literatūros vertę, bet lemia labiau išreikštą sceninį mąstymą: daugiau dialogų, ryškesnes scenas, aiškias vietoves ir lengvai atpažįstamus personažus.

Skaitytojui tai suteikia galimybę mintyse konstruoti „savo“ versiją, o vėliau ją palyginti su tuo, kas rodoma ekrane. Taip knyga ir serialas virsta dviem susijusiomis, bet ne tapačiomis patirtimis.

Ką reiškia autorinė laisvė ir gerbėjų lūkesčiai?

Kai populiarus serialas atsiranda anksčiau už vertimą ar net originalią knygos išleidimo datą tam tikroje šalyje, atsiranda ir naujų įtampos taškų. Gerbėjai, pripratę prie serialo siužeto, tikisi knygoje rasti tą patį, nors literatūrinė versija dažnai yra sudėtingesnė ar labiau atvira interpretacijoms.

Autoriai atsiduria situacijoje, kai jų tekstai skaitomi per jau „paruoštų“ vaizdų filtrą. Tai gali būti naudinga, nes padidina auditoriją, bet kartu riboja skaitytojo vaizduotės laisvę, kuri anksčiau buvo viena stipriausių literatūros pusių.

Vis daugiau skaitytojų atrinkinėja, ką skaityti, žiūrėdami į serialo populiarumą, vertinimus ir aptarimus. Taip knygos tampa neatsiejama transmedia pasakojimų dalimi, kur istorija keliauja tarp platformų.

Ar serialų era keičia ir bibliotekas?

Bibliotekos irgi prisitaiko prie serialų nulemtų skaitymo bangų. Kai pasirodo naujas sezonas, išauga konkrečių knygų paklausa, o darbuotojai ruošia temines parodas ir rekomendacijų sąrašus.

Toks cikliškas skaitomumo modelis skiriasi nuo ankstesnio, kai knygų paklausą labiau veikdavo mokyklinės programos ar literatūriniai apdovanojimai. Dabar kalendoriuje atsiranda dar vienas ritmas: serialų sezono grafikas.

Skaitytojas prie literatūros dažnai grįžta ne kaip prie abstraktaus kultūrinio įpročio, o kaip prie konkrečių istorijų tęsinių. Tai keičia ir pačios skaitymo patirties motyvaciją: knyga tampa būdu praplėsti jau pažįstamą pasaulį.

Kokie įpročiai gali išlikti ilgam?

Serialų įtaka literatūros rinkai tikėtina išliks, nes žiūrovams patinka gyventi keliomis istorijomis vienu metu. Skaitymas čia ne konkuruoja su ekranu, o papildo jį, suteikdamas daugiau detalių ir vidinio personažų pasaulio.

Kita vertus, tai skatina ir atsvaros paieškas: dalis skaitytojų sąmoningai renkasi knygas, pagal kurias dar nesukurta ekranizacija. Jiems svarbu pirmiau susiformuoti savo santykį su tekstu ir tik vėliau, jeigu norisi, pažiūrėti kinematografinę interpretaciją.

Ši įtampa tarp ekrano ir puslapio, atrodo, taps nuolatine kultūrinio gyvenimo dalimi. Iš to išlošia tie, kurie nebijo judėti abiem kryptimis ir istorijas išgyvena skirtingomis formomis.