Kaip suprasti šiuolaikinį šokį? Raktai, padedantys išvengti nuolatinio „nesupratau“

Šiuolaikinis šokis dažnai kelia dvejopus jausmus: vieni žiūrovai išeina sujaudinti, kiti tyliai prisipažįsta visiškai nieko nesupratę. Vis dėlto būtent ši meno forma itin taikliai atspindi dabartinį pasaulį ir mūsų kūnų patirtis jame.

Norint iš šokio gauti daugiau nei tik estetinį įspūdį, nereikia specialaus išsilavinimo. Pakanka kelių paprastų principų, padedančių „perjungti“ žiūrėjimo režimą ir leisti scenai kalbėti savais kanalais.

Kas iš tikrųjų „pasakoja“ šokyje?

Žiūrint dramos spektaklį dažniausiai sekame siužetą, personažus ir dialogus. Šiuolaikiniame šokyje siužetas dažnai būna labai minimalus arba jo visai atsisakoma, todėl natūralu, kad galvoje kyla klausimas: apie ką visa tai.

Čia pagrindiniais pasakotojais tampa ne personažai, o patys kūnai. Jie „kalba“ per judesių ritmą, intensyvumą, atstumus tarp šokėjų, kryptį, netgi kvėpavimą ir tylą, kai viskas sustingsta.

Vietoj istorijos „nuo pradžios iki pabaigos“ dažniau stebime būsenų ir santykių kaitą. Tai primena ne romaną, o eilėraštį: svarbu ne tik „apie ką“, bet ir „kaip“ viskas vyksta čia ir dabar.

Kaip skaityti judesį be žodžių?

Į šiuolaikinį šokį žiūrėti padeda įprotis kelias minutes tiesiog stebėti, kas vyksta, neskubant iškart daryti išvadų. Vietoj „ką tai reiškia“ galima paklausti savęs „ką dabar matau ir jaučiu“.

Pavyzdžiui, smulkūs, trūkčiojantys judesiai dažnai kuria įtampos ar nerimo pojūtį, o platūs ir lėti perėjimai susiję su ramybe, atoslūgiu, laiko tėkme. Aštrūs kampuoti gestai gali atrodyti agresyvūs, tuo metu suapvalinti ir minkšti primena švelnumą ar artumą.

Taip pat svarbu kūnų santykis scenos erdvėje. Dideli atstumai ir vengimas prisilietimo dažnai kuria vienišumo pojūtį, o nuolatinis kontaktas, nešiojimas ar griuvimas vienam ant kito kalba apie priklausomybę, pasitikėjimą arba įtampą bendruomenėje.

Scenografija ir muzika kaip užuominos

Net jei judesys atrodo per daug abstraktus, į pagalbą ateina scenografija, apšvietimas ir muzika. Dažnai jau pats pirmas vaizdas duoda nuorodą į laikmetį, temą ar nuotaiką.

Tarkime, scena, nuklota plastiko plėvele ir neoninėmis šviesomis, greičiausiai kalba apie urbanistinę aplinką, vartojimą ar ekologinę įtampą. Minimalistinis apšvietimas ir beveik tuščia erdvė leidžia susitelkti į patį kūną ir jo būsenas.

Muzika šokyje ne visada iliustruoja judesį, ji dažnai veikia kaip atskiras sluoksnis. Jei girdi ritmą, o šokėjai jam tyčia prieštarauja, tai gali būti užuomina apie pasipriešinimą, bandymą ištrūkti iš nustatytos tvarkos ar socialinių normų.

Ar reikia žinoti choreografo sumanymą?

Daugelis žiūrovų nori iš anksto perskaityti anotaciją ar recenzijas ir tik po to eiti į spektaklį. Toks pasiruošimas gali praplėsti kontekstą, bet kartais ir uždaryti į vieną galimą interpretaciją.

Naudinga prieš premjerą trumpai pasidomėti, kokiame lauke dirba choreografas: ar jis labiau domisi socialinėmis temomis, ar kūno fiziškumu, ar konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Tačiau pirmą įspūdį verta susikurti savarankiškai, o paaiškinimus skaityti po spektaklio.

Tuomet anotacija padės patikrinti, kiek tavo nuojauta persidengė su kūrėjų sumanymu, o ne užduos „teisingą atsakymą“, kuriam bandysi pritempti savo patirtį.

Ką daryti, jei „nieko nesupratau“?

Dažna frazė išeinant iš šiuolaikinio šokio vakarų yra ta pati: „gražu, bet nesupratau“. Tai nebūtinai reiškia, kad spektaklis buvo nesėkmingas, dažniau tai rodiklis, kad laukiame per daug aiškios prasmės.

Šokio kūrinį galima vertinti ne tik pagal tai, ar pavyko atsekti temą. Svarbu atkreipti dėmesį, kokius kūno pojūčius ir emocijas jis sužadino: nuobodulį, nerimą, džiaugsmą, susierzinimą, atpažinimą, fizinį įsitempimą ar atsipalaidavimą.

Toks žiūrėjimo būdas ypač naudingas, jei patys daug laiko praleidžiame sėdėdami ir retai galvojame apie savo kūną kaip apie pagrindinį dienos įvykį. Šiuolaikinis šokis gali tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi mūsų pačių judesių įpročiai ir ribos.

Kaip rinktis pasirodymus ir nesudegti?

Jei su šiuolaikiniu šokiu susiduriate pirmą kartą, naudinga pradėti nuo festivalių, kuriuose programą sudaro kuratoriai. Jie dažnai pateikia trumpas, aiškias apžvalgas, pagal kurias lengviau atsirinkti, kas artimiausia jūsų interesams.

Taip pat galima sekti savo miesto šokio teatrų ir nepriklausomų trupų repertuarą. Dažnai kartojami spektakliai jau būna išbandyti su įvairiomis auditorijomis, todėl po jų aptarimuose ar susitikimuose su kūrėjais atsiranda daugiau dialogo ir klausimų erdvės.

Galiausiai verta iš anksto priimti, kad ne kiekvienas vakaras bus „tobulas“. Kaip ir su literatūra ar muzika, tik per skirtingas patirtis išsiaiškiname, kokios šokio kalbos mums artimiausios ir kaip kinta mūsų žvilgsnis laikui bėgant.