Kaip susidaro netikėti žaibo rutuliai ir ar juos išties matė žmonės? Mokslo versijos ir liudininkai

Žaibas dažniausiai siejamas su akimirksniu nušviečiančiais dangaus blyksniais, kurie trunka vos sekundės dalį. Tačiau šimtus metų žmonės pasakoja apie kitokį reiškinį: lėtai judančius švytinčius rutulius, kurie atsiranda audrų metu ir kartais net įskrenda į patalpas.

Šis paslaptingas reiškinys vadinamas rutuliniu žaibu. Nors pasakojimų gausu, mokslininkams iki šiol nepavyko iki galo paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta ir ar visada kalbame apie tą patį fizikinį procesą.

Kas yra rutulinis žaibas?

Rutuliniu žaibu vadinamas keletą sekundžių ar net ilgiau išsilaikantis švytintis objektas, dažniausiai primenantis apvalų ar šiek tiek pailgą kamuolį. Liudininkai jį apibūdina kaip nuo kelių centimetrų iki kelių dešimčių centimetrų skersmens šviesos rutulį.

Dažniausiai teigiama, kad jis pasirodo per perkūniją, netoli įprastų žaibo išlydžių. Vis dėlto dalis žmonių tvirtina rutulinį žaibą matę ir be akivaizdžios audros danguje, todėl mokslininkams tenka svarstyti kelias skirtingas atsiradimo versijas.

Kokie požymiai kartojasi liudijimuose?

Rutuliniai žaibai paprastai aprašomi kaip tyliai arba lengvai šnypšdami judantys šviesos rutuliai, plaukiantys kelių metrų aukštyje. Jų spalva dažniausiai minima balta, oranžinė ar gelsvai mėlyna, rečiau raudona.

Dalis žmonių mini specifinį kvapą, panašų į ozono ar degančios elektros laidų izoliacijos. Tokie pakartotiniai aprašymų bruožai leidžia manyti, kad bent dalis pasakojimų kalba apie panašios prigimties reiškinį, o ne vien apie optines iliuzijas ar paprastus šviesos atspindžius.

Ar mokslas tikisi „sugauti“ rutulinį žaibą?

Dėl netikėto ir trumpo pasirodymo rutulinį žaibą labai sunku ištirti laboratorijoje. Kai kurie tyrėjai teigia jį atkūrę dirbtinėmis sąlygomis, tačiau rezultatai dažnai būna trumpalaikiai ir sunkiai pakartojami.

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado daugiau užfiksuotų vaizdo įrašų, kurie primena liudininkų aprašomą reiškinį. Vis dėlto daliai tokių įrašų galima rasti paprastesnius paaiškinimus, pavyzdžiui, atspindžius ant objektyvo ar kamerų darbo ypatybes, todėl jie ne visada laikomi įtikinamu įrodymu.

Populiariausios atsiradimo hipotezės

Vienas dažnai minimų paaiškinimų susijęs su garuojančiais dirvožemio ir oro junginiais. Pagal šią hipotezę, žaibas pataiko į žemę, išgarina joje esančias medžiagas, o šios sudaro švytinčių dalelių debesėlį, kuris trumpai laikosi ore kaip rutulys.

Kiti tyrėjai kalba apie itin sudėtingus elektromagnetinius procesus. Pasak jų, rutulinis žaibas gali būti lėtai yranti plazmos struktūra arba savotiška elektromagnetinė „spąstų“ sistema, kurioje energija trumpam užsilaiko viename taške ir išsisklaido tik po kelių sekundžių.

Kodėl vieni liudijimai kelia abejonių?

Dalis pasakojimų apie rutulinius žaibus gali būti paaiškinti visai kitais reiškiniais. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės audrų metu mato atspindžius languose ar televizoriaus ekrane ir juos palaiko lėtai judančia šviesa kambaryje.

Yra ir optinių iliuzijų bei regos efektų, kurie gali kilti po labai ryškaus žaibo blyksnio. Akis ir smegenys kurį laiką „išsaugo“ šviesos vaizdą, todėl atrodo, kad švytintis objektas juda ar plūduriuoja, nors realiai jo aplinkoje nebėra.

Ar rutuliniai žaibai pavojingi?

Liudininkų pasakojimuose kartais minimi pažeisti elektros prietaisai, apdegusios sienos ar net sužaloti žmonės. Tai leidžia manyti, kad dalis tokių reiškinių iš tiesų gali būti pavojingi, ypač jei atsiranda uždarose patalpose.

Sunkiausia tai, kad nėra patikimų būdų prognozuoti, kada ir kur rutulinis žaibas pasirodys. Todėl saugumo rekomendacijos galiausiai sutampa su įprastomis elgesio audros metu taisyklėmis: vengti atvirų langų, nelaikyti rankose metalinių daiktų ir, jei įmanoma, atsitraukti nuo elektros prietaisų.

Ką reiškia šis reiškinys mokslui?

Rutulinis žaibas įdomus ne tik savo paslaptingumu, bet ir tuo, kad jis verčia patikrinti mūsų supratimą apie elektros ir plazmos elgesį. Jei pavyktų patikimai atkartoti tokį reiškinį laboratorijoje, tai suteiktų naujų žinių apie energijos išsilaikymą ir sklidimą dujose.

Be to, tai primena, kad net dažnai stebimoje gamtos scenoje, tokioje kaip perkūnija, vis dar gali slypėti menkai ištirtų detalių. Tam tikra prasme rutulinis žaibas yra tiltas tarp senųjų pasakojimų ir šiuolaikinės fizikos, kuris dar nėra iki galo pastatytas.

Kaip žiūrėti į liudininkų pasakojimus?

Šiuolaikinis mokslas paprastai remiasi pakartojamais eksperimentais, todėl atskiri liudijimai laikomi tik užuominomis, o ne tvirtais įrodymais. Vis dėlto, kai pasakojimų iš skirtingų vietų ir laikotarpių susidaro šimtai, jie tampa vertingu šaltiniu formuojant hipotezes.

Rečiau apie gamtos reiškinius renkami ir paprasti žmonių pasakojimai, tačiau būtent tokie liudijimai neretai primena, kur dar slypi neatsakyti klausimai. Rutulinis žaibas yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip ilgalaikės liaudiškos istorijos gali paskatinti rimtus mokslo tyrimus.