Kaip skalės pakeitė muziką taip, kaip žemėlapiai pakeitė keliones? Paslėpta natų tvarkos istorija

Muziką dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką: dainos radijuje, filmų garso takeliai, fonas kavinėse. Tačiau už šio skambesio slypi gana griežta tvarka, kurią sudaro skalės ir dermės, šimtmečius formavusios tai, ką laikome „gražiai skambančia“ muzika.

Nuo senovės civilizacijų iki šiuolaikinių grojaraščių, būtent skalės lėmė, kokios melodijos mus ramina, jaudina ar verčia šokti. Suprasti jų istoriją reiškia pamatyti, kad muzika nėra tik emocija, bet ir kruopščiai sutvarkyta sistema.

Kas iš viso yra muzikinė skalė?

Skalė yra tam tikra natų tvarka, sudėliota pagal aiškų aukščio didėjimo arba mažėjimo principą. Paprasčiau tariant, tai ribotas garsų rinkinys, iš kurio kuriamos melodijos ir akordai.

Jei klaviatūroje sugrojate kelias baltas klavišų eilutes iš eilės, pavyzdžiui, nuo do iki kitos do, jūs jau girdite konkrečią skalę. Skirtumas tas, kad skirtingos kultūros pasirinko skirtingas natas ir skirtingus atstumus tarp jų.

Senovės pasaulis: nuo Egipto iki Graikijos

Dar prieš beveik 4 000 metų Egipto ir Mesopotamijos muzikantai naudojo paprastas pentatonines skales, sudarytas iš penkių pagrindinių garsų. Tokios skalės iki šiol girdimos liaudies dainose Azijoje, Afrikoje ir net dalyje Europos folkloro.

Vėliau senovės Graikijoje buvo pradėta sistemingai aprašinėti dermes. Jie pastebėjo, kad tam tikros intervalų kombinacijos sukelia skirtingą nuotaiką, ir suteikė joms pavadinimus, tokius kaip doro ar frygo dermė.

Kodėl Vakarų ausiai „įprastos“ septynios natos?

Daugelyje šiandien girdimų dainų naudojamos septynios pagrindinės natos, pavyzdžiui, do, re, mi, fa, sol, la, si. Ši sistema įsitvirtino Europoje palaipsniui, viduramžiais išgryninus bažnytines giesmes.

Religinės giedojimo tradicijos skatino siekti tam tikro tvarkingumo ir vienodumo, todėl išskirtos konkrečios skalės, kurios buvo laikomos tinkamomis maldai ir šventoms apeigoms. Nuo jų vėliau nutiesta tiesi linija iki klasikinės muzikos ir šiuolaikinio pop žanro.

Rytų kultūrų garsų pasaulis

Kai kurių Azijos šalių muzika paremta kitais intervalų skirstymais, todėl Vakarų klausytojui ji kartais skamba „nenuspėjamai“. Pavyzdžiui, Indijos klasikinėje muzikoje naudojamos raga struktūros, kurios apibrėžia ne tik natas, bet ir tai, kokia tvarka jos gali pasirodyti, kokiu paros metu tinka groti.

Kinų ir japonų tradicijose dažnai vyrauja pentatoninės skalės, kuriose nėra kai kurių Vakarų klausytojams įprastų pusinių tonų. Tai sukuria kitokį melodinį pojūtį, tačiau ir čia galioja aiški, per šimtmečius nusistovėjusi tvarka.

Kaip skalės formuoja emocijas?

Daugelis esame girdėję, kad mažorinės dermės „linksmesnės“, o minorinės „liūdnesnės“. Tai nėra vien stereotipas, nes skalė lemia intervalų santykius, kurie smegenims sukelia tam tikras asociacijas.

Vis dėlto emocijos, kurias patiriame klausydamiesi muzikos, nėra vien tik fizikiniai garsų ryšiai. Joms įtakos turi ir kultūrinis fonas, tradicijos, vaikystėje girdėti kūriniai, todėl ta pati skalė skirtingiems klausytojams gali reikšti visai ką kita.

Kosminiai santykiai: nuo stygos iki oktavos

Dar senovėje pastebėta, kad tam tikri garsų santykiai skamba ypač darniai, pavyzdžiui, oktava ar kvinta. Šiuos santykius galima apibūdinti paprastomis skaičių proporcijomis, todėl jie buvo siejami su tvarka gamtoje ir net kosmose.

Pavyzdžiui, dvigubai trumpesnė styga skamba oktava aukščiau, tačiau jos vibracija yra paprastai susijusi su ilgesne styga. Taip gimė idėja, kad muzika atspindi platesnę pasaulio tvarką, o skalės tampa tarsi jos matuokliais.

Kaip dvylikos pustonių sistema palengvino gyvenimą muzikantams

Šiuolaikinėje Vakarų muzikoje naudinga turėti galimybę lengvai keisti tonacijas, kad skirtingiems balsams ar instrumentams būtų patogu groti. Tam buvo sukurta dvylikos lygių pustonių sistema, leidžianti lanksčiai moduliuoti iš vienos dermės į kitą.

Nors tokia sistema šiek tiek nutolsta nuo idealių paprastų santykių, ji suteikė didžiulę kūrybinę laisvę. Dėl to džiazo ar klasikinės muzikos kompozitoriai gali itin subtiliai žaisti įtampa ir atsipalaidavimu, naudodami vos kelių pustonių skirtumus.

Popmuzika, žaidimai ir filmų garso takeliai

Populiarioji muzika dažnai remiasi keliomis labiausiai įprastomis skalėmis, todėl naujos dainos greitai skamba pažįstamai. Klausytojas nesąmoningai atpažįsta tam tikrą tvarką ir lengviau įsimena melodiją.

Kompiuterinių žaidimų ir filmų kūrėjai skalėmis taip pat naudojasi kaip įrankiu. Pavyzdžiui, paslaptingoms ar įtampos kupinoms scenoms renkamasi dermės, kuriose daugiau mažųjų intervalų, o šviesioms, triumfo akimirkoms dažniau pasitelkiamos plačiau atviros, „šviesesnės“ struktūros.

Ar skalės ateityje pasikeis?

Nors atrodo, kad visi garsai jau seniai surūšiuoti ir aprašyti, kompozitoriai nuolat eksperimentuoja su naujais skirstymais. Kartais naudojamos mikrotoninės sistemos, kuriose tarp įprastų pustonių atsiranda dar smulkesni žingsniai.

Tokios idėjos ilgą laiką likdavo siaurose nišose, tačiau dabar jas lengviau išbandyti naudojant kompiuterines muzikos programas. Ši kryptis gali atverti ausims dar nepažintą garsų tvarką, kuri ateityje atrodo tokia pat sava, kaip šiandien mums atrodo septynios pagrindinės natos.