Nežemiškai atrodantis žaibas kamuolys: kas iš tiesų yra rutulinis žaibas ir ar jo reikėtų bijoti?

Rutulinis žaibas šimtmečius laikomas vienu keisčiausių atmosferos reiškinių: švytintis, kelias sekundes ore kabantis ugnies kamuolys kėlė ir baimę, ir smalsumą. Nors daugybė liudininkų jį yra regėję iš arti, mokslininkams iki šiol nepavyko sutarti dėl vieno aiškaus paaiškinimo.

Kas yra rutulinis žaibas?

Rutulinis žaibas paprastai apibūdinamas kaip švytintis rutulio formos objektas, dažniausiai nuo kelių centimetrų iki kelių dešimčių centimetrų skersmens. Jis gali būti baltas, gelsvas, oranžinis ar melsvas ir dažniausiai pasirodo per perkūniją arba netrukus po jos.

Skirtingai nuo įprasto žaibo išlydžio, kuris trunka mažiau nei sekundę, rutulinis žaibas pastebimai „gyvuoja“ kelias sekundes, retais atvejais iki pusės minutės. Liudininkai pasakoja, kad jis juda palyginti lėtai, kartais pakimba ore, kartais seka palei laidžius paviršius, pavyzdžiui, laidus ar metalines konstrukcijas.

Istoriniai pasakojimai ir liudininkų istorijos

Rutulinis žaibas minimas kronikose bent kelis šimtmečius, ypač kaip bažnyčių ir laivų įgulų išgąsdinęs reiškinys. Aprašymuose dažnai kartojasi panašus scenarijus: stipri perkūnija, akimirksniu atsirandantis švytintis rutulys ir staigi jo pabaiga, kartais paliekant deginimo žymes ar kvapą.

Nuo praeito amžiaus, paplitus fotoaparatams ir vaizdo kameroms, ėmė rastis ir tariamų rutulinių žaibų nuotraukų bei įrašų. Tačiau dalį jų vėliau pavyko paaiškinti kaip atspindžius, objektyvo defektus ar paprastą žvilgėjimą ant stiklo, todėl tyrėjai šiuos įrodymus vertina atsargiai.

Moksliniai bandymai paaiškinti reiškinį

Mokslininkai rutulinį žaibą bando aiškinti keliais skirtingais modeliais, ir tikėtina, kad ne visi rutuliniai žaibai susidaro vienodu būdu. Viena populiari idėja sieja reiškinį su labai karštu, jonizuotu oru, kuris dėl tam tikros struktūros aplinkiniame magnetiniame lauke išsilaiko trumpą laiką kaip švytintis rutulys.

Kita hipotezė teigia, kad dalis rutulinių žaibų gali būti siejami su garuojančiomis ar degančiomis dalelėmis, pavyzdžiui, kai stiprus žaibas pataiko į dirvožemį, kuriame gausu silicio junginių. Tuomet įkaitusios dalelės galėtų sudaryti švytinčią, lėtai nykstančią plazmos „debesį“.

Laboratoriniai eksperimentai ir jų ribos

Laboratorijose pavyko sukurti į rutulinius žaibus šiek tiek panašius reiškinius, panaudojant stiprius elektros išlydžius, garuojančias medžiagas ar mikrobangų spinduliuotę. Tokie eksperimentai rodo, kad trumpai egzistuojantys švytintys rutuliai teoriškai įmanomi ir be perkūnijos.

Tačiau dauguma šių dirbtinių „žaibų kamuolių“ gyvuoja trumpiau ir elgiasi paprasčiau nei realūs, aprašyti liudininkų. Tai verčia daryti išvadą, kad gamtoje vyksta sudėtingas kelių veiksnių derinys, kurio laboratorijoje dar nepavyko tiksliai atkartoti.

Kaip dažnai pasirodo žaibo kamuoliai?

Remiantis apklausomis, rutulinis žaibas laikomas itin retu reiškiniu, tačiau vertinimus sunkina tai, kad nėra patikimos registravimo sistemos. Dalis pranešimų gali būti pagrįsti, dalis paremti netiksliais stebėjimais ar klaidingu kitų reiškinių interpretavimu.

Vis dėlto, atskiri liudininkų pasakojimai iš skirtingų šalių ir laikotarpių yra stebėtinai panašūs. Tai leidžia teigti, kad egzistuoja realus, nors ir retas atmosferinis procesas, kurio išvaizda ir elgesys pakankamai nuosekliai kartojasi.

Ar rutulinis žaibas pavojingas?

Nors rutulinis žaibas atrodo įspūdingai ir net grėsmingai, dauguma pasakojimų baigiasi be sunkių padarinių žmonėms. Dažniau minimi pažeisti elektros prietaisai, apdegę paviršiai, išsilydžiusios metalo dalys ar stiprus ozono ir degėsių kvapas.

Vis dėlto yra atvejų, kai rutulinis žaibas pranešamas kaip sukėlęs smulkius nudegimus ar garsų sprogimą baigiantis savo egzistavimui. Kadangi reiškinys glaudžiai susijęs su perkūnija, didžiausias pavojus išlieka tas pats kaip ir įprasto žaibo atveju: būti atviroje erdvėje, šalia aukštų objektų ar metalinių konstrukcijų.

Kaip elgtis, jei pamatytumėte žaibo kamuolį?

Rutulinis žaibas, net jei jį pamatysite, greičiausiai truks vos kelias sekundes, todėl svarbiausia yra išlikti ramiems ir nepriartėti. Rekomenduojama neliesti jokio neįprastai švytinčio objekto, net jei jis atrodo palyginti mažas ir juda lėtai.

Jei rutulinis žaibas pasirodo patalpoje, pro langą ar duris, geriausia atsitraukti nuo laidžių paviršių, ypač nuo metalinių daiktų ir elektros prietaisų. Po reiškinio verta apžiūrėti aplinką, ar neliko pridegusių vietų, ir, jei reikia, pasirūpinti gaisro prevencija.

Kodėl šis reiškinys toks viliojantis mokslui?

Rutulinis žaibas vilioja tuo, kad jungia keletą sudėtingų sričių: atmosferos fiziką, plazmos elgseną, medžiagų chemiją ir net žmogaus suvokimo psichologiją. Kiekvienas naujas, patikimai dokumentuotas atvejis padeda tikslinti teorijas ir atskirti, kas yra realu, o kas kilę iš baimės ar vaizduotės.

Be to, rutulinio žaibo tyrimai prisideda prie platesnio elektros išlydžių supratimo, kuris svarbus ir technologijoms, ir saugumui. Kuo geriau suvokiame net ir retus atmosferos reiškinius, tuo tiksliau galime vertinti rizikas, kurti apsaugos priemones ir atskirti tikrus pavojus nuo mitų.

Nors galutinio atsakymo, kas yra rutulinis žaibas, dar nėra, bendras vaizdas po truputį ryškėja. Tai tikėtina, labai retas ir trumpalaikis plazminis reiškinys, kurį sukuria ypatingos sąlygos perkūnijų metu ir kurio pasirodymą galima laikyti išskirtine, bet ne antgamtiška patirtimi.