Kas iš tikrųjų slypi už „deja vu“ jausmo? Mokslininkai siūlo netikėtus paaiškinimus

Keistas pojūtis, kad visa tai jau buvo: ta pati gatvė, pokalbio frazė ar net kvapas atrodo pažįstami iki smulkmenų, nors žinote, kad čia atsidūrėte pirmą kartą. Šį reiškinį vadiname deja vu ir su juo bent kartą susiduria didžioji dalis žmonių.

Nors populiariojoje kultūroje deja vu dažnai siejamas su mistika, paralelinėmis realybėmis ar sapnų išsipildymu, moksliniai paaiškinimai atrodo žemiškesni, bet ne mažiau intriguojantys. Tyrėjai vis aiškiau rodo, kad deja vu yra sudėtingas atminties sistemos šalutinis efektas.

Kaip dažnai patiriamas deja vu?

Psichologiniai tyrimai rodo, kad deja vu dažniausiai patiria jauni suaugusieji, maždaug nuo 15 iki 30 metų. Vėliau šio jausmo epizodai retėja, nors gali visiškai ir neišnykti.

Įdomu tai, kad dažniau deja vu fiksuojamas tarp žmonių, kurie daugiau keliauja, skaito ar žiūri filmus. Manoma, kad platesnė patirčių įvairovė sukuria daugiau progų atsitiktiniams panašumams ir taip padidina pažįstamumo iliuzijos tikimybę.

Kas vyksta smegenyse?

Deja vu tyrimuose dažnai minimas smilkininis smegenų skilties regionas, susijęs su atmintimi ir pažįstamumo pojūčiu. Čia svarbų vaidmenį atlieka hipokampas ir šalia esantys dariniai, kurie lygina naują informaciją su jau sukauptais prisiminimais.

Viena iš populiariausių hipotezių teigia, kad deja vu atsiranda, kai pažįstamumo signalas įsijungia be aiškaus prisiminimo. Smegenys tarsi siunčia žinutę „tai jau buvo“, nors negali „prikabinti“ konkretaus atsiminimo prie šio įspūdžio.

Atminties klaida ar apsauginis mechanizmas?

Psichologai deja vu kartais vadina atminties sistemos klaida, panašia į programinės įrangos triktį. Nauja situacija netikėtai „nuklijuojama“ prie jau egzistuojančių atminties šablonų, nors realaus ryšio nėra.

Kita vertus, kai kurie tyrėjai siūlo pažvelgti iš kitos perspektyvos. Deja vu gali būti tarsi smegenų savikontrolės mechanizmo išraiška, kai pastebimas neatitikimas tarp pažįstamumo jausmo ir faktiškos patirties.

Deja vu ir smegenų „spartos“ neatitikimai

Viena iš seniau aptariamų idėjų aiškina deja vu nedideliais informacijos perdavimo vėlavimais tarp skirtingų jutimo kanalų ar smegenų pusrutulių. Pavyzdžiui, jei ta pati informacija pasiekia sąmonę dviem šiek tiek skirtingais momentais, antras kartas gali būti suvoktas kaip jau matyta scena.

Nors ši „vėlavimo“ teorija vien pati nepaaiškina visų atvejų, ji padeda suprasti, kaip subtilūs laiko skirtumai gali sukurti stiprų pažįstamumo pojūtį. Tai ypač aktualu, kai situacija nėra labai sudėtinga ir susideda iš lengvai atpažįstamų elementų.

Panašių situacijų efektas

Deja vu dažnai kyla ne todėl, kad esame buvę toje pačioje vietoje, o todėl, kad esame patyrę labai panašią struktūrą: kambario išdėstymą, šviesos kryptį, žmonių pozicijas. Smegenys atpažįsta šį derinį kaip pažįstamą, bet konkretaus atsiminimo neranda.

Tokiais atvejais suveikia vadinamasis „bendrojo panašumo“ mechanizmas. Mūsų atmintis nemoka saugoti kiekvienos detalės atskirai, todėl remiasi apytikriais šablonais, kurie kartais sukuria klaidingą įspūdį, kad viskas jau buvo identiška.

Ryšys su sapnais ir vaizduote

Dalis žmonių tiki, kad deja vu susijęs su ankstesniais sapnais, kurių patys nebeprisimena. Kai realybėje atsiranda su sapnu panaši situacija, kyla netikėtas pažįstamumo jausmas, bet šaltinis lieka miglotas.

Kol kas nėra aiškių įrodymų, kad deja vu tiesiogiai kyla iš sapnų. Tačiau žinoma, kad miegant smegenys aktyviai apdoroja dienos įvykius ir kuria naujų vaizdinių kombinacijas, todėl vėliau gali atsirasti jausmas, kad ši scena kažkur jau buvo regėta.

Ar deja vu susijęs su ligomis?

Didžiajai daliai žmonių deja vu yra visiškai normalus ir nepavojingas reiškinys. Jis praeina per kelias sekundes ir nesukelia jokių ilgalaikių pasekmių.

Tačiau medicinoje žinomas ir kitas kraštutinis variantas, kai dažni ir labai intensyvūs deja vu epizodai siejami su tam tikromis epilepsijos formomis, ypač pažeidžiančiomis smilkininę skiltį. Tokiais atvejais pažįstamumo jausmas tampa vienu iš priepuolio simptomų, todėl būtinai reikia neurologo konsultacijos.

Kodėl šis jausmas toks stiprus?

Deja vu ne tik stebina, bet ir stipriai įstringa atmintyje, nes pažeidžia mūsų įprastą laiko ir patirties suvokimą. Akimirksniu susiduriame su jausmu, kad dabartis persidengia su neaiškia praeitimi, ir tai sukelia nedidelį kognityvinį šoką.

Smegenys paprastai mėgsta aiškią tvarką: yra dabartis, yra praeitis ir yra pažįstamumo jausmas, pagrįstas konkrečiais prisiminimais. Deja vu trumpam šią tvarką sugriauna, todėl patirtis atrodo tokia neįprasta ir verta dėmesio.

Kaip į tai žiūrėti kasdieniame gyvenime?

Mokslininkai pabrėžia, kad pavieniai deja vu epizodai yra įprasta žmogaus patirties dalis ir savaime nerodo jokių sutrikimų. Tai labiau primena atminties sistemos „paribius“, kuriuos retkarčiais pasiekiame intensyviai apdorodami informaciją.

Jei deja vu kartojasi labai dažnai, trunka ilgai ar lydi kiti keisti simptomai, verta pasitarti su gydytoju. Tačiau daugeliui žmonių šis keistas pojūtis tebėra įdomi proga prisiminti, kaip sudėtingai ir ne visada nuspėjamai veikia mūsų smegenys.