Baltijos jūros „mirusios zonos“ plečiasi: ką rodo naujausi tyrimai ir ką dar galime išgelbėti

Baltijos jūros dugne plintančios vadinamosios mirusios zonos tampa vienu rimčiausių regiono aplinkosaugos iššūkių. Dėl deguonies stygiaus jūroje nyksta biologinė įvairovė, o pokyčių pasekmes netrukus vis labiau pajus ir pakrančių bendruomenės.

Mokslininkai fiksuoja, kad nederlingi, beveik be gyvybės jūros plotai Baltijoje per kelis dešimtmečius akivaizdžiai išsiplėtė. Priežasčių kompleksas – nuo intensyvios žemdirbystės iki klimato kaitos – verčia ieškoti ne tik kaltininkų, bet ir sprendimų.

Kas yra „mirusios zonos“?

Mirusia zona vadinamas jūros ar ežero plotas, kuriame vandens sluoksnyje trūksta arba beveik nėra deguonies. Tokiomis sąlygomis didžioji dalis gyvūnų ir augalų negali išgyventi.

Deguonį iš vandens sunaudoja mikroorganizmai, ardantys į dugną nusėdusias organines medžiagas. Kai teršalų per daug, jų irimo procesas toks intensyvus, kad deguonis praktiškai išeikvojamas.

Tada dugne lieka tik keli ypatingoms sąlygoms prisitaikę organizmai, o buvusi turtinga ekosistema pamažu virsta beveik tuščia erdve. Tai reiškia ne tik prarastą gyvybę, bet ir sutrikusias ekosistemų funkcijas.

Kodėl Baltijos jūra tokia pažeidžiama?

Baltijos jūra yra sekli ir beveik uždara, jos ryšys su atviromis vandenynų masėmis labai ribotas. Tai reiškia, kad deguonies atsargos dugne atsinaujina lėtai.

Didžioji dalis aplink Baltiją esančių šalių turi intensyvią žemdirbystę. Trąšose esantis azotas ir fosforas su upių vandeniu patenka į jūrą ir skatina pernelyg gausų dumblių augimą.

Dumbliai, nudžiūvę ir nugrimzdę į dugną, tampa mikroorganizmų maistu, o šie savo veiklai naudoja deguonį. Kuo intensyvesnis žydėjimas, tuo didesnė rizika, kad dugne deguonies tiesiog nebeliks.

Klimato kaita dar labiau apsunkina situaciją. Šylantis vanduo prasčiau sugeria deguonį ir keičia cirkuliacijos modelius, todėl gilieji sluoksniai dar sunkiau pasipildo naujomis deguonies atsargomis.

Ką rodo naujausi mokslininkų stebėjimai

Baltijos jūrą tyrinėjantys oceanografai ir ekologai naudoja povandeninius jutiklius, mėginių ėmimo stotis ir palydovinius duomenis. Tai leidžia stebėti deguonies kiekį skirtinguose gyliuose ir vietovėse.

Per paskutinius dešimtmečius užfiksuota aiški tendencija – ypač kritinė padėtis gilesnėse Baltijos dalyse. Dugno plotai, kuriuose deguonies beveik nėra, išsidriekė šimtus kilometrų.

Seklesnėse vietose situacija kintamesnė. Kai kuriose pakrantės zonose, sumažėjus teršalų srautui, išryškėja nedideli atsigavimo požymiai, tačiau bendras vaizdas išlieka neraminantis.

Poveikis žuvims ir žvejybai

Deguonies trūkumas pirmiausia paliečia jūros dugno gyvūnus – moliuskus, kirminus, vėžiagyvius. Būtent jie sudaro svarbią daugelio žuvų mitybos grandinės dalį.

Kai dugno bendrijos nyksta, žuvims tenka trauktis į seklesnes, labiau prisotintas deguonies zonas. Tokiose vietose susitelkia per daug žuvų, didėja konkurencija dėl maisto ir erdvės.

Žvejai vis dažniau pastebi, kad tradicinės žvejybos vietos tampa mažiau produktyvios. Norint rasti tinkamas žūklės vietas, reikia plaukti toliau arba prisitaikyti prie kintančių žuvų migracijos kelių.

Ilgainiui tai gali paveikti ir žuvies kainas bei pasiūlą vartotojams. Ypač jei tam tikrų rūšių ištekliai nebesugeba atsinaujinti tokiu greičiu, kokiu jie yra gaudomi.

Ar įmanomas ekosistemų atsigavimas?

Mokslininkų patirtis iš kitų regionų rodo, kad mirusios zonos teoriškai gali trauktis, jei smarkiai sumažinamas maistinių medžiagų patekimas. Tačiau tai ilgas ir lėtas procesas.

Geresnis nuotekų valymas, taupesnis trąšų naudojimas, tvari žemdirbystė ir miesto lietaus nuotekų tvarkymas – svarbiausi žingsniai. Jie turi būti įgyvendinami ne popieriuje, o realiai keičiant praktiką.

Tarptautiniai susitarimai dėl Baltijos jūros apsaugos numato bendrus tikslus ir priemones. Vis dėlto jų efektyvumas priklauso nuo to, kiek nuosekliai kiekviena šalis laikosi įsipareigojimų.

Ką gali padaryti paprasti gyventojai?

Nors mirusios zonos atrodo tolima ir tik specialistams suprantama problema, prie jos sprendimo prisideda ir kasdieniai pasirinkimai. Kuo mažiau perteklinių cheminių medžiagų panaudojama sausumoje, tuo mažesnė jų dalis pasieks jūrą.

Dalyvavimas visuomeninėse akcijose, viešose konsultacijose ar vietos savivaldos sprendimų svarstyme padeda kelti vandens taršos klausimą politinėje darbotvarkėje. Tai svarbu, nes vandenų būklė tiesiogiai veikia ir regiono ekonomiką, ir sveikatą.

Jūros pakrančių švarinimo akcijos, atsakingas poilsis pajūryje ir atsisakymas šiukšles palikti smėlyje nėra tik simboliniai gestai. Tokia elgsena formuoja bendrą požiūrį, kad jūra nėra be galo talpi atliekų ir taršos talpykla.

Naujos technologijos ir ateities scenarijai

Pastaraisiais metais kuriamos išmanesnės stebėsenos sistemos – autonominiai plūdurai ir povandeniniai robotai su jutikliais. Jie leidžia gauti nuolatinius duomenis apie deguonies kiekį ir vandens kokybę.

Surinkta informacija svarbi ne tik mokslui, bet ir politikams, planuojantiems taršos mažinimo priemones. Be to, duomenis vis dažniau analizuoja DI sistemos, padedančios prognozuoti krizinių situacijų rizikas.

Ateities Baltijos scenarijus priklausys nuo to, kiek rimtai bus vertinama ši problema dabar. Kuo greičiau bus mažinamas taršos krūvis, tuo didesnė tikimybė, kad dalis šiandien mirusių dugno zonų vėl taps gyvybingomis ekosistemomis.