Kodėl vis daugiau lietuvių po 40-ies keičia karjerą? Nauja vidurinio amžiaus drąsa

Vis daugiau lietuvių po 40 metų ryžtasi keisti profesiją, pradėti studijuoti iš naujo ar kurti savo verslą, nors dar neseniai šis amžius buvo siejamas su stabilumu ir ramybe.

Specialistai šį pokytį aiškina augančiomis pajamomis, platesnėmis mokymosi galimybėmis ir pasikeitusia požiūrio į darbą kultūra.

Kodėl keisti karjerą tampa normalu?

Dar neseniai įprasta buvo manyti, kad žmogus pasirenka vieną profesiją ir su ja pasiekia pensiją.

Dabar vis dažniau priimama mintis, kad darbo kelias gali keistis kelis kartus ir tai nėra nesėkmė.

Prie šios tendencijos prisideda ir tai, kad darbo rinka tampa lankstesnė.

Darbdaviai dažniau vertina ne tik konkrečius techninius įgūdžius, bet ir patirtį, motyvaciją, gebėjimą mokytis bei prisitaikyti.

Pasak karjeros konsultantų, vidutinio amžiaus žmonės dažnai turi aiškesnį supratimą, ko nori iš gyvenimo.

Jie labiau linkę atsisakyti darbų, kurie kelia nuolatinį stresą, ir ieško veiklos, atitinkančios vertybes ar leidžiančios daugiau laiko skirti šeimai.

Finansinis pagrindas ir antroji karjera

Po 40 metų nemaža dalis žmonių jau yra susikūrę bazinį finansinį saugumą: turi būstą, stabilias pajamas, sukaupę santaupų.

Tai suteikia daugiau drąsos rizikuoti ir pradėti naują veiklą, net jei pradžioje ji generuoja mažesnes pajamas.

Dažnas scenarijus – antroji karjera, kuri gimsta iš hobbio ar seniai atidėliotos svajonės.

Žmonės, dirbę finansų ar administravimo srityse, neretai pasuka į psichologinį konsultavimą, menų, amatų, sporto ar sveikatingumo sektorių.

Pastebima ir tai, kad daliai vidutinio amžiaus specialistų nebeužtenka vien tik aukštesnio atlyginimo.

Vis daugiau dėmesio skiriama darbo prasmei, galimybei matyti tiesioginį savo pastangų rezultatą ir išvengti nuolatinio persidirbimo.

Nuotolinis mokymasis atveria duris

Labai svarbų vaidmenį vaidina nuotolinės studijos ir kursai.

Jie leidžia dirbantiems žmonėms mokytis vakarais ar savaitgaliais, neatsisakant dabartinio darbo iš karto.

Universitetai ir kolegijos siūlo trumpesnes, į praktiką orientuotas programas, pritaikytas jau dirbantiems asmenims.

Populiarūs tampa vienerių ar dvejų metų profesiniai kursai, padedantys persikvalifikuoti į programuotojus, projektų vadovus ar skaitmeninės rinkodaros specialistus.

Prieinamų kursų daugėja ir privačiame sektoriuje, o jų kainos dažnai pritaikytos vidutines pajamas gaunantiems gyventojams.

Dalis darbdavių finansuoja darbuotojų mokymus, jei mato galimybę naujus įgūdžius panaudoti įmonės viduje.

Psichologiniai barjerai ir aplinkos spaudimas

Nors galimybių daug, vidutinio amžiaus žmonės dažnai susiduria su vidiniais ir išoriniais barjerais.

Vienas dažniausių – baimė „pradėti nuo nulio“ ir prarasti tai, kas per daugelį metų sukurta karjeroje.

Kita kliūtis – aplinkos nuostatos.

Dar vis pasitaiko požiūris, kad po 40 metų nebeverta keisti profesijos, nes „jau per vėlu“, nors realybėje iki pensijos dažnai lieka 20 ar daugiau metų.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vidutinio amžiaus krizė gali būti ir sveikas lūžio taškas.

Žmonės pradeda permąstyti prioritetus, įvertina, kiek jų dabartinis darbas dera su sveikata, santykiais ir asmeniniu pasitenkinimu.

Kaip saugiai planuoti pokytį?

Ekspertai rekomenduoja karjeros pokyčius planuoti etapais, ypač jei turima finansinių įsipareigojimų ar išlaikomų vaikų.

Pirmas žingsnis dažnai būna konsultacija su karjeros specialistu ar dalyvavimas profesinio orientavimo programose.

Prieš atsisakant esamo darbo, naudinga išbandyti naują sritį mažesne apimtimi.

Tai gali būti dalinis etatas, savanoriška veikla, pirmieji klientai kaip laisvai samdomam specialistui ar bandomasis projektas.

Labai svarbu įvertinti finansinį rezervą ir galimus išlaidų pokyčius.

Paprasta taisyklė – turėti bent kelių mėnesių pragyvenimo išlaidas, kad pradinis laikotarpis nekeltų per didelio streso.

Ką tai reiškia darbo rinkai?

Darbo rinkai šis pokytis reiškia didesnę darbuotojų įvairovę ir lankstesnį požiūrį į amžių.

Darbdaviai, kurie geba pritraukti ir motyvuoti persikvalifikuojančius vidutinio amžiaus specialistus, gauna brandžios patirties ir naujų kompetencijų derinį.

Valstybinėms institucijoms tai signalas toliau plėsti persikvalifikavimo programas ir užtikrinti, kad jos būtų prieinamos ne tik jauniems, bet ir vyresniems darbuotojams.

Kuo lengviau žmonės galės keisti karjerą nebijodami finansinio žlugimo, tuo labiau mažės profesinis perdegimas ir ilgalaikis nedarbas.

Daugeliui 40-metis ir vėlesnis amžius tampa ne „pabaigos“, o naujo etapo pradžia.

Ilgėjant gyvenimo trukmei ir keičantis ekonomikai, antroji ar net trečioji karjera gali tapti visai įprasta Lietuvos realybe.