Pradinis puslapis » Naujausi straipsniai » Kaip smegenys suvokia laiką be laikrodžio? Mokslininkai aiškina vidinio „laikroduko“ paslaptis

Kaip smegenys suvokia laiką be laikrodžio? Mokslininkai aiškina vidinio „laikroduko“ paslaptis

Pagrindinė iliustracija
Pagrindinė iliustracija. Nuotrauka: Daniele Levis Pelusi / Unsplash.

Laiką matuojame sekundėmis, minutėmis ir dienomis, tačiau paties laiko tiesiogiai nematome. Nepaisant to, smegenys geba gana tiksliai nujausti, kiek praėjo akimirkės ar valandos, net jei šalia nėra jokio laikrodžio.

Mokslininkai vis geriau supranta, kaip veikia šis vidinis „laikrodukas“. Nors vieno konkretaus laiko centro smegenyse nėra, kelios susijusios sistemos kartu kuria mūsų subjektyvų laiko pojūtį.

Kas yra vidinis laiko pojūtis?

Psichologai skiria išorinį laiką, kurį matuojame laikrodžiais, ir vidinį laiką, kurį jaučiame savo kūnu ir mintimis. Būtent vidinis laiko pojūtis lemia, kodėl laukiant eilėje minutės atrodo begalinės, o įdomios veiklos metu valandos prabėga nepastebimai.

Šis pojūtis svarbus ne tik komfortui. Be jo būtų sunku planuoti judesius, kalbą, orientuotis erdvėje ar net prisiminti įvykių seką, nes atmintyje laiką taip pat koduojame kaip įvykių tvarką.

Laiko kodai smegenyse

Tyrimai rodo, kad smegenyse nėra vieno „laiko neurono“. Vietoj to įvairios sritys generuoja ritmus ir aktyvumo modelius, kurie veikia tarsi laiko žymos. Vienos sritys geriau „jaučia“ labai trumpas atkarpas, pavyzdžiui, šimtąsias sekundės dalis, kitos – sekundes ar minutes.

Svarbų vaidmenį atlieka baziniai ganglijai, smegenėlės ir prefrontalinė žievė. Baziniai ganglijai susiję su sprendimu, kada pradėti ar baigti veiksmą, smegenėlės padeda tiksliai laiku suderinti judesius, o prefrontalinė žievė jungia laiko pojūtį su dėmesiu ir planavimu.

Kaip kūnas padeda skaičiuoti laiką?

Teminė iliustracija
Teminė iliustracija. Nuotrauka: Bhautik Patel / Unsplash.

Mūsų laiką padeda jausti ir kūno signalai. Širdies ritmas, kvėpavimas, net žingsnių dažnis tampa savotišku foniniu metronomu, prie kurio smegenys prisiderina. Todėl nurimus kvėpavimui ir širdies plakimui laikas dažnai atrodo lėtesnis.

Taip pat svarbi cirkadinė sistema, kuri reguliuoja miego ir pabudimo ritmus. Nors ji nelemia sekundžių ar minučių pojūčio, be šių paros ciklų sunkiai orientuotumės, kuris metas dienos, ir dažniau jaustume laiko „išsiderinimą“.

Emocijos ir dėmesys iškreipia laiką

Laiko pojūtis nėra objektyvus. Stiprios emocijos daro jį lankstų: grėsmės akimirką laikas tarsi sulėtėja, nes smegenys itin smulkiai apdoroja informaciją, o poilsiaujant ar pramogaujant jis „pagreitėja“.

Dėmesys taip pat svarbus. Kai nuolat stebime laiką, pavyzdžiui, laukiame traukinio, smegenys labiau fiksuoja kiekvieną sekundę ir ji atrodo ilgesnė. Kai įsitraukiame į užduotį, laiko sekimą paverčiame antraeile užduotimi, todėl valandos sumažėja iki kelių trumpų epizodų atmintyje.

Kodėl vaikams laikas atrodo lėtesnis?

Daugelis prisimena, kad vaikystėje vasaros atostogos trukdavo „amžinybę“, o suaugus metai ima bėgti vis greičiau. Vienas paaiškinimų – naujumo efektas: kuo daugiau naujų įspūdžių ir patirčių, tuo tankesnė atminties „juosta“, todėl laikas atrodo ilgesnis.

Suaugus kasdienybė dažnai tampa labiau pasikartojanti. Smegenys apdoroja įprastas situacijas efektyviau ir išsaugo mažiau detalių, tad atsigręžus atgal atrodo, kad prabėgęs laikotarpis buvo trumpesnis, nes atmintyje išliko mažiau „kadrų“.

Stresas ir ligos: kai laikrodis išsiderina

Teminė iliustracija
Teminė iliustracija. Nuotrauka: Vasilis Chatzopoulos / Unsplash.

Ilgalaikis stresas gali stipriai iškreipti laiko pojūtį. Dirbant nuolatiniu tempu, kai daug užduočių spaudžia vienu metu, dienos susispaudžia, o laisvas laikas atrodo per trumpas, kad spėtume atsigauti.

Kai kurios neurologinės ir psichikos būklės taip pat veikia laiko suvokimą. Pavyzdžiui, depresijos atveju žmonės dažnai jaučia, kad dienos slenka ypač lėtai, nors objektyviai prabėga tiek pat laiko, kiek ir sveikiems asmenims.

Ar galima „treniruoti“ laiko pojūtį?

Nors negalime sustabdyti laikrodžio, dalį vidinio pojūčio galime koreguoti. Praktikos, kurios stiprina dėmesio valdymą, pavyzdžiui, dėmesingumo meditacija, padeda labiau įsisąmoninti dabartinį momentą ir sumažinti jausmą, kad laikas tiesiog „pabėgo“.

Trumpi sąmoningi pertrūkiai dienos metu, lėtesnis kvėpavimas, reguliarus miegas ir pakankamas poilsis padeda stabiliau veikti ir biologiniams ritmams. Tai nėra stebuklingas receptas, tačiau tokios sąlygos leidžia smegenų laiko „mechanizmui“ veikti sklandžiau.

Kas laukia toliau mokslo tyrimuose?

Neuromokslininkai siekia tiksliau išsiaiškinti, kaip pavienių neuronų aktyvumas susijęs su mūsų subjektyviu laiko pojūčiu ir ar įmanoma jį koreguoti technologijomis ar vaistais. Tam pasitelkiami vaizdinimo metodai, elektrodų įrašai ir kompiuteriniai modeliai.

Geriau supratę vidinio „laikroduko“ veikimą, mokslininkai tikisi tiksliau diagnozuoti ir gydyti sutrikimus, kuriuose laiko pojūtis išsiderina. Tuo pačiu tokie tyrimai padeda įdėmiau pažvelgti į kasdienį patyrimą, kurio dažnai net nepastebime: akimirką, kai be jokio laikrodžio tiesiog žinome, kiek maždaug praėjo laiko.

0 komentarai