Kodėl kai kurios upės teka atgal? Mažai žinomi vandens srautų triukai, kuriuos fiksuoja pasaulis

Idėja, kad upė gali tekėti atgal, skamba kaip fizikos taisyklių paneigimas, tačiau gamta turi savų siurprizų. Kai kuriuose pasaulio regionuose upių tėkmės kryptis iš tiesų trumpam ar net visam laikui pasikeičia, ir tai nėra iliuzija ar mitas, o išmatuojamas reiškinys.

Toks vaizdas dažnai tampa sensacija socialiniuose tinkluose, bet retai paaiškinama, kas iš tikrųjų vyksta. Žinant pagrindines priežastis, „atgal teka“ upės nebeatrodo magiškos, tačiau dar labiau išryškėja, kokia dinamiška ir jautri yra Žemės sistema.

Potvyniai, kurie laikinai apverčia kryptį

Vienas dažniausių paaiškinimų, kodėl upė ima tekėti atgal, yra potvyniai. Kai galingas vandenyno potvynis kyla į žemyną upės žiotyse, vandens lygis jūroje gali tapti aukštesnis nei pačios upės vagoje, todėl vanduo trumpam stumiamas prieš įprastą tėkmės kryptį.

Šis reiškinys ypač ryškus siaurose upėse su piltuvo forma į jūrą arba vandenyną atsiveriančiomis žiotimis. Čia potvynio banga susispaudžia, sustiprėja ir gali sudaryti įspūdį, kad upė ne tik stojasi, bet ir teka atgal ištisais kilometrais.

Upių „bangos“ ir potvynių cunamiai

Kai kuriose upėse susidaro vadinamosios potvynių bangos, kai kylančio vandens frontas atrodo kaip žema, bet labai aiškiai matoma siena, judanti prieš srovę. Tokios bangos gali keliauti dešimtis kilometrų aukštyn upe ir trukti kelias minutes ar valandą.

Tose vietose, kur potvynis ypač galingas, vietos gyventojai net turi tradiciją stebėti šį reiškinį nuo krantų arba iš valčių. Nors iš tolo tai primena gamtos atrakcioną, arčiau tokia banga yra pavojinga ir gali užlieti žemumas bei apversti lengvas valtis.

Vėjas, kuris „stumdo“ vandens paviršių

Kita kartais nuvertinama priežastis yra labai stiprus vėjas. Kai jis ilgą laiką pučia prieš upės tėkmės kryptį, ypač plačiuose žemumų ruožuose, vėjo stumiamas paviršinis vandens sluoksnis gali pradėti judėti aukštyn upe.

Iš viršaus ar nuo tilto tai gali atrodyti taip, lyg visa upė būtų apsisukusi. Iš tikrųjų gilesni vandens sluoksniai ir toliau juda įprasta kryptimi, o atgal „bėga“ tik paviršius, dažnai kartu su putomis, šapais ar lengvomis šiukšlėmis.

Slėgio pokyčiai ir staigūs orų svyravimai

Ant vandens paviršiaus poveikį daro ne tik vėjas, bet ir oro slėgio skirtumai. Staigus atmosferos slėgio sumažėjimas viename upės ruože, pavyzdžiui, priekrantėje per stiprią audrą, gali sukelti vandens lygio svyravimus, primenančius lėtas bangas, kurios keliauja prieš srovę.

Tokios bangos dažniausiai būna vos kelių centimetrų ar keliolikos centimetrų aukščio, todėl plika akimi sunkiai pastebimos. Tačiau jautrūs vandens lygio matuokliai jas registruoja ir pateikia duomenis, iš kurių matyti, kad vandens judėjimas ne visada paklūsta intuityviai suprantamai logikai.

Žemės drebėjimai ir gruntinės bangos

Yra atvejų, kai vandens tėkmę trumpam apsuka žemės drebėjimai. Kai gruntas staiga pasislenka, upės vaga ar ežero dubuo patiria sukrėtimą, panašų į staigų indo pajudinimą, ir vanduo pradeda siūbuoti, sudarydamas bangas, kurios dalį vandens stumia prieš įprastą kryptį.

Tokios bangos, vadinamos seichais, gali tęstis valandas po paties drebėjimo. Vandenį stebintiems žmonėms susidaro įspūdis, kad upė tai juda pirmyn, tai atgal, nors iš tiesų vyksta visa sistema užpildančios ir ištuštinančios vandens „svyravimo“ fazės.

Žemės plokščių kaita ir nuolatinis apsivertimas

Gamta moka ne tik trumpam apversti kryptį, bet ir visam laikui pakeisti upės tekėjimą. Lėtai judančios žemės plokštės, kylantys ar grimztantys žemynų blokai per tūkstančius ar milijonus metų pakreipia žemės paviršių, todėl vanduo ima rinktis kitą kelią.

Per geologinę istoriją ne viena garsi upė tekėjo visai ne taip, kaip dabar. Mokslininkai pagal nuosėdų sluoksnius ir išlikusias senas upių terasas atseka, kad kai kurios upės yra pakeitusios kryptį, prisijungusios prie kito baseino arba „pergrobusios“ kitą upę, perėmusios jos vandenį.

Žmonių statomos užtvankos ir kanalai

Prie staigių pokyčių nemažai prisideda ir žmonės. Statant užtvankas ar masyvius kanalus, vandens lygis gali pakilti iki tokio aukščio, kad dalis srauto ima tekėti į natūraliai žemesnes kaimynines vagas arba net atgal į mažesnes intakas.

Kai kuriose vietovėse, ypač melioracijos ar laivybos kanaluose, vandens tėkmės kryptis gali priklausyti nuo siurblių, šliuzų ar vienos pusės vandens lygio. Tada upė ar kanalas skirtingu paros metu gali judėti priešingomis kryptimis, ir tai atrodo labai neįprastai, jei nematai visos hidrotechnikos schemos.

Kodėl šis reiškinys toks įdomus?

Atgal tekanti upė patraukia dėmesį todėl, kad ji tiesiogiai prieštarauja mūsų kasdieniam supratimui: vanduo, atrodo, turi tekėti tik iš aukščiau į žemiau. Kai realybėje matome kitokį vaizdą, kyla noras ieškoti „stebuklo“, nors dažnai užtenka fizikos ir geografijos žinių.

Be to, šis reiškinys primena, kad upės nėra statiškos linijos žemėlapyje, o gyvos, nuolat kintančios sistemos. Jų elgesys jautriai reaguoja į klimatą, žmogaus veiklą ir pačios Žemės gelmių procesus, todėl kiekvienas toks atvejis tampa savotišku priminimu, kaip viskas tarpusavyje susiję.

Kaip atpažinti, kas vyksta iš tikrųjų?

Jei kada nors matysite vaizdo įrašą ar patys prie upės susidursite su atrodančiu atvirkštiniu tekėjimu, verta atkreipti dėmesį į kelis paprastus ženklus. Pirmiausia pažiūrėkite, ar esate netoli jūros ar didelio ežero, ir ar tuo metu nevyksta stiprus potvynis arba audra.

Taip pat stebėkite, ar atgal juda visa vandens masė, ar tik paviršius su lapais ir putomis. Jei juda tik paviršinis sluoksnis, labai tikėtina, kad veiklą čia rodo vėjas ar paviršinės bangos, o gilesnis upės srautas ir toliau keliauja savo įprastu keliu.