Kaip gyvūnai jaučia artėjančias audras ir žemės drebėjimus? Ką rodo šiuolaikinis mokslas

Pasakojimai apie naminius gyvūnus, kurie prieš audrą nerimsta, slepiasi ar bėga iš namų, girdimi beveik kiekvienuose namuose. Vis dažniau klausiama, ar tai tik atsitiktinumas, ar iš tiesų gyvūnai turi jautresnę aplinkos „signalų“ sistemą nei žmonės.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad gyvūnai gali reaguoti į daugybę vos pastebimų gamtos pokyčių: slėgio svyravimus, žemo dažnio garsus, žemės virpesius ar net elektros lauką ore. Tačiau tai nereiškia stebuklingo šeštojo jausmo, greičiau itin išlavintas jutimo sistemas.

Kas iš tikrųjų vyksta prieš audrą

Prieš stiprią audrą atmosferos slėgis krenta, keičiasi oro drėgmė, vėjo kryptis ir net aplinkos kvapas. Dalis šių pokyčių žmonėms beveik nejuntami, tačiau gyvūnams jie gali būti labai ryškūs, nes jų išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo greitai reaguoti į pavojus.

Pavyzdžiui, paukščiai dažnai pakyla aukščiau arba priešingai pasitraukia į tankesnius krūmynus likus kelioms valandoms iki stipraus lietaus ar škvalo. Jie reaguoja į oro slėgio kritimą ir vėjo krypties pokytį, nes tai signalizuoja, kad skrydis gali tapti pavojingas ar energijos sąnaudos labai išaugti.

Šunys ir katės prieš audrą dažnai tampa neramūs, blaškosi po namus, ieško nuošalesnių vietų. Tikėtina, kad jie jaučia ne tik slėgio pokyčius, bet ir žemo dažnio griaustinio dundesį, kurį žmonės dar negirdi, tačiau gyvūnų klausa fiksuoja gerokai anksčiau.

Be to, dalis tyrimų rodo, kad kai kurie gyvūnai jautriai reaguoja į elektrostatinius pokyčius ore. Prieš audrą stiprėja elektros laukas, o tai gali veikti jautrius ūsus, odos receptorius ar net plunksnas.

Kaip žemės virpesiai pasiekia gyvūnų jutimus

Žemės drebėjimai dar sudėtingesnis pavyzdys, nes dalis gyvūnų, atrodo, reaguoja dar iki pagrindinio smūgio. Yra duomenų, kad kai kurios rūšys gali jausti silpnesnes pirmines bangas, kurios per gruntą sklinda greičiau, nei pajunta žmonės ar prietaisai, esantys toliau nuo epicentro.

Tokie signalai gali būti juntami pėdomis, plokščiapadžiais letenų paviršiais ar net skeletu. Gyvūno nervų sistema išverstina šiuos mikroskopinius virpesius kaip grėsmę, todėl elgesys staiga pasikeičia: bandoma bėgti, slėptis, keisti gulėjimo vietą.

Naminiai gyvūnai, ypač šunys ir katės, dažnai girdi bei jaučia žemo dažnio garsus gerokai plačiau nei žmonės. Dalis seisminių virpesių sukelia tokį garsą, kuris nepasiekia mūsų ausų, bet veikia jautresnių rūšių klausos sistemą ir gali sukelti nerimą likus kelioms minutėms ar valandoms iki pagrindinio smūgio.

Dar viena kryptis, kuri nagrinėjama, yra požeminio vandens judėjimas ir dujų išsiskyrimas prieš stipresnius drebėjimus. Šie procesai gali keisti kvapus ir cheminę oro sudėtį, kurią kai kurie gyvūnai užuodžia daug geriau nei žmonės, ir tai jiems tampa netiesioginiu pavojų pranešančiu signalu.

Žuvys, varlės ir kiti „tylieji jutikliai“

Ne tik sausumoje gyvenančios rūšys reaguoja į gamtos permainas. Vandenyje žuvys ir kiti organizmai turi itin jautrią šoninę liniją, tai specialus jutimo organas, leidžiantis fiksuoti virpesius ir slėgio pokyčius aplinkoje.

Stambūs bangos ar povandeninių virpesių pokyčiai, susiję su audromis ar povandeniniais nuošliaužomis, žuvims gali būti juntami gerokai anksčiau, nei žmogus pastebės įprastais prietaisais. Dėl to jos pakeičia plaukimo gylį, migruoja į ramesnes vietas ar staiga išsisklaido būriais.

Varlės ir kiti varliagyviai jautriai reaguoja į oro drėgmę, slėgį ir vibracijas. Kai kur pastebėta, kad jie nustoja kurkti, staiga palieka įprastus telkinius ar elgiasi neįprastai prieš liūtis ir kitus ekstremalius orus, nors aplinkos pokyčiai žmonėms dar beveik nejuntami.

Tokių signalų vienetais pasikliauti nepakanka, tačiau ilgalaikiai stebėjimai rodo tam tikrus kartojimosi modelius. Būtent dėl to gyvūnų elgsena kartais siūloma kaip papildomas, nors ir netikslus, indikatorius, nagrinėjant tam tikrų reiškinių eigą.

Ar gyvūnų elgesys gali tapti ankstyvo perspėjimo sistema?

Per istoriją aprašyta daug atvejų, kai gyvūnai itin keistai elgėsi prieš stichines nelaimes. Tačiau pavienės istorijos nėra pakankamas pagrindas kurti ankstyvo perspėjimo sistemą vien remiantis elgsena, nes žmonės dažnai prisimena tik sėkmingus sutapimus ir pamiršta daugybę kartų, kai nieko neįvyko.

Šiuolaikiniai tyrimai bando derinti gyvūnų stebėjimus su automatizuotais sensoriais. Kai kuriuose regionuose filmuojamos gyvūnų bandos, renkami duomenys apie jų judėjimą, o tuo pačiu matuojami seisminiai signalai ir atmosferos parametrai, kad būtų galima ieškoti pasikartojančių dėsningumų.

Kol kas rezultatų nepakanka tiksliam prognozavimui, tačiau tokios studijos padeda geriau suprasti, kokie signalai iš aplinkos yra svarbiausi skirtingoms rūšims. Net jei gyvūnų elgsena ir netaps patikima ankstyvo perspėjimo sistema, ji gali praturtinti mūsų turimą informaciją apie artėjančius pavojus.

Žmonėms svarbu suprasti, kad sveikas skepticizmas ir kritinis požiūris čia būtini: ne kiekvienas šuns lojimas ar katės slėpimasis reiškia artėjančią nelaimę. Tačiau žinojimas, kokius signalus gyvūnai apskritai gali jausti, padeda kitaip pažvelgti ir į mūsų pačių ryšį su aplinka.

Ką iš to galime pasimokyti kasdienybėje

Stebint gyvūnų elgseną galima geriau suvokti, kaip smarkiai mes patys esame nutolę nuo subtilių gamtos signalų. Dauguma mūsų gyvename uždarose patalpose, triukšmingoje, šviesų ir technologijų prisotintoje aplinkoje, todėl praradome jautrumą daugeliui ženklų, kuriuos laukiniai gyvūnai tebemato kasdien.

Tai nereiškia, kad turėtume atmesti technologijas ir grįžti į miškus. Tačiau verta susidomėti, kaip veikia orų prognozė, kas matuojama seismologijos stotyse ir kokius parametrus seka palydovai, tada gyvūnų elgsena tampa ne mistika, o papildomu realių fizinių procesų atspindžiu.

Kasdieniu lygmeniu gyvūnų jautrumas gali būti naudingas priminimas, kad aplinka nuolat keičiasi, net jei mes to nejaučiame. Stebėdami savo augintinius ir laukinę gamtą galime lavinti dėmesį, o tai svarbu ne tik saugumui, bet ir gilesniam gamtos procesų supratimui.

Galiausiai, kalbant apie klimato kaitą ir dažnėjančius ekstremalius reiškinius, suvokimas, kaip skirtingos rūšys prisitaiko ar kenčia nuo permainų, padeda atsakingiau planuoti aplinkos apsaugą. Gyvūnai tampa savotiškais gyvaisiais jutikliais, kurių siunčiamų signalų nevertėtų ignoruoti.