Kodėl kai kurie ledynai juda priekin net šylant klimatui? Paaiškinimas, kuris glumina mokslininkus

Dauguma žmonių įsivaizduoja ledyną kaip lėtai tirpstantį ledo kalną, kuris neišvengiamai traukiasi, kai kyla temperatūra. Vis dėlto kai kurie ledynai elgiasi visiškai priešingai ir net šylant klimatui ima judėti pirmyn, tarsi mestų iššūkį bendram dėsniui.

Toks reiškinys glumina ne tik smalsuolius, bet ir mokslininkus, nes priverčia iš naujo permąstyti, kaip veikia milžiniškos ledo masės. Norint suprasti šią keistą išimtį, reikia pažvelgti giliau į ledo, uolienų ir vandens sąveiką, o ne vien į termometro stulpelį.

Kas iš tikrųjų juda, kai juda ledynas?

Ledynas nėra sustingusi ledo siena, tai lėtai tekanti ledo upė, kuri juda dėl savo svorio ir sunkio jėgos. Viršuje ledas atrodo tvirtas, bet jo viduje dalelės pamažu slysta, lyg labai tiršta tešla, kuriai įtaką daro slėgis ir temperatūra.

Šis judėjimas gali būti vos keli metrai per metus arba kelios dešimtys metrų per dieną, priklausomai nuo sąlygų. Būtent čia prasideda didžioji paslaptis: net jei oras šyla, ledyno dugne gali atsirasti daugiau vandens, kuris paverčia jį slystančiu ledo kilimu.

Slaptas variklis po ledu: vanduo ir purvas

Po storu ledo sluoksniu dažnai slypi ne plika uola, o minkštas, purvinų nuosėdų sluoksnis, primenantis šlapią molį. Kai ledyno apačia pasiekia temperatūrą, artimą nuliui, šis sluoksnis virsta slidžia pagalve, mažinančia trintį.

Vanduo čia atlieka dvigubą vaidmenį: dalis jo susidaro lydantis ledui, kita dalis ateina su lietumi ar tirpstančiu sniegu iš viršaus. Kai tokios vandens pagalvės padaugėja, ledynas gali staiga įgauti pagreitį ir imti slinkti pirmyn greičiau, nei spėja tirpti jo priekis.

Paaiškinimas, kodėl „šylantis“ ledynas juda priekin

Įsivaizduokime, kad ledyno viršuje oras šyla ir ledas tirpsta, tačiau tuo pačiu daugiau vandens nubėga į jo apačią. Jei šis vanduo sumažina trintį tiek, kad ledynas pradeda greičiau slysti slėnio dugnu, jo priekinė dalis gali net pasistumti į priekį.

Ši „lenktynės“ tarp tirpimo ir slydimo lemia matomą rezultatą: jei slydimas laimi, ledyno liežuvis juda į priekį, net jei bendra masė plonėja. Iš viršaus tai atrodo paradoksaliai, nors iš tikrųjų rodo labai jautrią ledo reakciją į vandens kiekio pokyčius.

Neįprasti ledynų protrūkiai ir „staigūs bėgimai“

Kai kurie ledynai garsėja tuo, kad ilgą laiką juda lėtai, o paskui netikėtai „pabėga“ į priekį. Tokie protrūkiai gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų ir baigtis staigiu ledo griuvimu bei didžiuliais nuolaužų srautais.

Manoma, kad šie „bėgimai“ atsiranda, kai ledo apačioje susikaupia per daug vandens arba deformuojasi minkštas dugno sluoksnis. Tuomet visos sistemos trintis smarkiai sumažėja ir ledynas trumpam tampa panašus į lengvai stumiamą kilimą ant šlapių grindų.

Ką apie tai sako matavimai ir palydovai

Šiandien ledynų judėjimas stebimas ne tik ant žemės, bet ir iš kosmoso, naudojant palydovų nuotraukas bei radarus. Jie leidžia tiksliai matuoti, kaip keičiasi ledo paviršiaus aukštis ir padėtis, net jei pats ledynas yra sunkiai pasiekiamame kalnų regione.

Radarai ypač naudingi, nes gali „peršviesti“ ledą ir parodyti, kas vyksta jo viduje ir apačioje. Taip mokslininkai aptinka ten tekantį vandenį, požeminius kanalus bei sritis, kuriose ledas slysta ypač greitai, nors oro temperatūra atrodo beveik nepakitusi.

Kodėl šis reiškinys mums turėtų rūpėti?

Ledynų judėjimas nėra vien gamtos keistenybė, tai tiesiogiai veikia žmones gyvenančius toliau nuo ledo. Kai ledynai stumiasi į priekį, jie gali užtverti slėnius, suformuoti laikinas užtvankas iš ledo ir akmenų, o paskui jas staiga pralaužti, sukeldami netikėtus potvynius.

Be to, ledynų elgesys lemia ir jūros lygį: svarbu ne tik kiek ledo ištirpsta, bet ir kaip greitai jis nuslenka iki vandenyno. Net jei paviršiuje atrodo, kad pokyčiai nedideli, apačioje greitėjantis slydimas gali reikšti spartesnį ledo netekimą ateityje.

Ką tai pasako apie klimato kaitą?

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad priekin judantis ledynas paneigia šylančio klimato signalus. Tačiau detalesni tyrimai rodo priešingai: dažnai būtent sušilęs oras ir padidėjęs kritulių kiekis sukuria sąlygas intensyvesniam slydimui ir protrūkiams.

Todėl tokie ledynai tampa tarsi jautriais jutikliais, rodančiais, kad sistema reaguoja ne tik į temperatūrą, bet ir į vandens apytakos pokyčius. Supratę šiuos sudėtingus ryšius, mokslininkai gali tiksliau prognozuoti, kaip keisis ledas kalnuose ir poliariniuose regionuose per artimiausius dešimtmečius.

Kaip tai padeda geriau suprasti Žemę

Ledynai dažnai vadinami gamtos archyvais, nes jų sluoksniuose sukaupta praeities klimato istorija. Tačiau judėdami jie patys kuria naują istoriją, braižo slėnius, perstumia akmenis ir formuoja kraštovaizdį, kurį vėliau matome kaip kalnų ežerus ar U formos slėnius.

Stebėdami netikėtus jų judėjimus, mokomės geriau suprasti, kaip veikia plati Žemės sistema nuo uolienų gylio iki atmosferos. Toks žvilgsnis į „keistus“ ledynus leidžia pamatyti, kad net iš pažiūros lėta ir tyli ledinė upė gali pasirodyti viena dinamiškiausių mūsų planetos jėgų.