Kodėl kai kurie žmonės niekada nepamiršta veidų? Mokslininkai aiškina neįprastą gebėjimą

Vieniems užtenka vieną kartą prasilenkti gatvėje, kad veidą įsimintų visam gyvenimui, kiti tuos pačius kolegas painioja net po kelerių metų darbo. Šis ryškus skirtumas nėra tik „gera“ ar „bloga“ atmintis, mokslininkai kalba apie savitą reiškinį, vadinamą superatpažintojais.

Superatpažintojai yra žmonės, turintys itin stiprią veidų atpažinimo gebą, o skalės kitame gale yra prozopagnozija, kai žmogus veidų neatpažįsta beveik visai. Tarp šių kraštutinumų telpa dauguma mūsų, ir tai daugiau pasako apie smegenų veiklą nei apie charakterį.

Kaip smegenys „mato“ veidus

Veidų atpažinimas yra viena sudėtingiausių kasdienių smegenų užduočių. Žmogus turi pastebėti smulkius skirtumus akyse, burnos linijoje, veido forme ir iš šių detalių akimirksniu suprasti, kas prieš jį stovi.

Smegenyse tam skirtos kelios sritys pakaušio ir smilkinio skilčiuose, pavyzdžiui, fusiforminis vingis, jautrus būtent veidams. Tyrimai rodo, kad šios sritys pasyviai neveikia, o labai greitai lygina naują veidą su tuo, kas jau sukaupta atmintyje.

Kas išskiria superatpažintojus?

Superatpažintojai dažnai gali atpažinti žmogų po daugelio metų, net jei jį kadaise matė tik trumpai ar atsitiktinai. Kartais jie atsimena veidus iš senų naujienų reportažų ar socialinių tinklų įrašų, net neprisiminę, iš kur.

Laboratoriniuose testuose šie žmonės gerokai lenkia vidutinį rezultatą. Jiems parodomi šiek tiek pakeisti veidai, kitoje šviesoje ar iš dalies paslėpti, o jie vis tiek teisingai pasako, ar tai tas pats asmuo, ar ne.

Ar tai supergalia, ar iššūkis?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia atmintis turėtų būti vien privalumas. Ji iš tiesų praverčia srityse, kur svarbus saugumas, pavyzdžiui, pasienyje ar tyrėjų darbe, todėl kai kurios institucijos ieško ir specialiai moko superatpažintojus.

Tačiau kasdieniame gyvenime tai gali kelti ir nejaukių situacijų. Žmogus prisimena pažįstamą veidą iš parduotuvės ar autobuso, tačiau kitas asmuo jo visiškai neatmena ir jaučiasi sutrikęs, kai būna pasveikintas tarsi senas draugas.

Kodėl vieni veidus „mato“ geriau?

Vieno aiškaus paaiškinimo, kodėl kai kurie žmonės tampa superatpažintojais, nėra. Manoma, kad svarbus yra paveldimumas, nes veidų atpažinimo gebėjimai šeimose neretai kartojasi ir tarp brolių ar seserų.

Kita dalis priklauso nuo patirties ir dėmesio. Žmonės, kurie savo darbe ar hobiuose nuolat bendrauja su daugybe skirtingų žmonių, gali labiau „treniruoti“ šį gebėjimą, tačiau vien praktika paprastai nepadaro žmogaus superatpažintoju.

Kitoje skalės pusėje – veidų aklumas

Priešinga situacija yra prozopagnozija, dar vadinama veidų aklumu. Tokie žmonės dažnai turi normalią atmintį kitai informacijai, tačiau net atpažinti artimųjų veidus jiems sudėtinga.

Dažniau jie remiasi balsu, eisena, apranga, šukuosena ar kitais požymiais. Apie savo būklę kartais sužino tik suaugę, nes vaikystėje tai priima kaip savaime suprantamą sunkumą, o aplinkiniai klystantį atpažinimą priskiria išsiblaškymui.

Kaip patikrinti savo veidų atmintį?

Psichologai naudoja standartizuotus testus, kuriuose pateikiami nauji veidai ir prašoma juos atpažinti po kelių minučių ar ilgesnio laiko. Rezultatai leidžia palyginti konkretų žmogų su bendru populiacijos vidurkiu.

Internete paplitę neoficialūs žaidimai ar viktorinos suteikia tik apytikslį vaizdą. Jie gali parodyti, ar esate žemiau ar aukščiau vidurkio, bet rimtesniam vertinimui vis tiek reikalingas psichologo ar neuromokslininko parengtas testas.

Ką tai sako apie mūsų kasdienybę

Skirtingas veidų atpažinimo lygis turi ir socialinių pasekmių. Tas žmogus, kuris niekaip neįsimena naujų kolegų, gali būti laikomas abejingu, nors iš tikrųjų jo smegenys veidams paprasčiausiai skiria mažiau „skiriamosios gebos“.

Tuo tarpu superatpažintojai gali atrodyti pernelyg įkyrūs ar net „sekantys“, nors jiems natūralu prisiminti veidą iš senesnio, vienintelio susitikimo. Suvokimas, kad tai neužgaida, o biologinis skirtumas, padeda švelninti tarpusavio lūkesčius.

Ar veidų atmintį galima lavinti?

Moksliniai tyrimai rodo, kad praktika gali šiek tiek pagerinti gebėjimą atpažinti veidus, ypač jei žmogus išmoksta sąmoningai kreipti dėmesį į skirtingas veido detales. Vis dėlto didelės permainos dažniausiai neįvyksta, nes pagrindą nulemia smegenų struktūra.

Psichologai pataria tiems, kuriems sunku įsiminti veidus, pasitelkti papildomas strategijas. Pavyzdžiui, susieti veidą su ryškia detale, vardą su asociacija ar susikurti trumpą „istoriją“ apie žmogų, kad informacija geriau įsitvirtintų atmintyje.

Kodėl ši sritis tokia įdomi mokslui

Veidų atpažinimas jungia biologiją, psichologiją ir socialinius santykius, todėl tai patraukli sritis tyrėjams. Stebėdami superatpažintojus ir žmones su veidų aklumu, mokslininkai geriau supranta, kaip smegenys kuria prisiminimus ir pažįstamumo jausmą.

Šios žinios ateityje gali praversti ne tik psichologijoje, bet ir kuriant technologijas, pavyzdžiui, saugesnį atpažinimą pagal veidą ar sistemas, kurios labiau atitiktų žmogaus suvokimo ribas ir įpročius.