Kaip stipriausios pasaulio srovės formuoja „nematomas autostradas“ vandenynuose ir keičia klimatą

Pasaulio vandenynai nuolat juda, tačiau didžioji dalis šio judėjimo mums nematoma. Galingos srovės, tekančios tūkstančius kilometrų, veikia klimatą, jūrų gyvūnų migraciją ir net tai, kokį orą turėsime po kelių savaičių.

Kas išvis yra vandenyno srovės?

Vandenyno srovės yra nuolatinis vandens judėjimas tam tikra kryptimi, kurį lemia vėjas, Žemės sukimasis, vandens temperatūra ir druskingumas. Skirtingai nuo bangų, kurios juda paviršiuje ir greitai kinta, srovės gali išlikti stabilios šimtmečius.

Mokslininkai skiria paviršines ir gilumines sroves. Paviršinės juda iki kelių šimtų metrų gylyje, o giluminės gali tekėti kelių kilometrų gylyje, kur tvyro beveik visiška tamsa ir ledinis šaltis.

Golfo srovė ir jos „šilumos konvejeris“

Viena garsiausių srovių yra Golfo srovė, tekanti nuo Meksikos įlankos Atlanto vandenynu Šiaurės Europos link. Ji perneša milžiniškus šilumos kiekius, todėl vakarinė Europos dalis yra gerokai šiltesnė nei panašaus platumo regionai kituose žemynuose.

Pavyzdžiui, žiemos vakarų Europoje paprastai daug švelnesnės nei šiaurės Kanadoje, nors platuma panaši. Šią temperatūrų skirtumą lemia būtent šiltesnis vanduo, kurį atneša Golfo srovė ir platesnis Atlanto cirkuliacijos tinklas.

Nematomos giliojo vandens juostos

Paviršinės srovės yra tik dalis istorijos. Vandenyno dugne teka vadinamoji termohalinė cirkuliacija, dažnai apibūdinama kaip „pasaulinis konvejerio diržas“. Ją skatina temperatūros ir druskingumo skirtumai, dėl kurių vienas vanduo tampa sunkesnis ir leidžiasi žemyn, o kitas kyla aukštyn.

Ši giluminė sistema juda labai lėtai, tačiau jungia visus vandenynus į vieną vientisą ratą. Kelionė aplink Žemę tokiu keliu vienam vandens lašui gali užtrukti net kelis šimtus ar tūkstančius metų.

Srovės kaip oro prognozių variklis

Srovės ne tik neša šilumą, bet ir daro įtaką atmosferos cirkuliacijai. Virš šiltų srovių, pavyzdžiui, Golfo ar Kurošijo, susidaro galingesni ciklonai ir audros, nes šiltesnis vanduo intensyviau garuoja ir maitina debesis energija.

Ilgalaikiai srovių pokyčiai gali nulemti ir kelių metų oro svyravimus. Pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne šiltų ir šaltų vandens masių persiskirstymas siejamas su El Ninjo ir La Ninja reiškiniais, kurie veikia kritulių kiekį įvairiuose žemynuose.

Jūrų gyvūnų migracijos keliai

Daugelis žuvų, jūrų vėžlių, banginių ir net planktono rūšių naudoja sroves kaip natūralias transporto juostas. Sėdėdami ant tokios „juostos“, jie gali nuplaukti tūkstančius kilometrų sunaudodami mažiau energijos.

Kai kurios rūšys yra taip prisitaikiusios prie tam tikrų srovių, kad jų gyvenimo ciklas beveik visiškai nuo jų priklauso. Jei srovių stiprumas ar kryptis keičiasi, gyvūnų neršto ir maitinimosi vietos taip pat gali pasislinkti šimtus kilometrų.

Šalti ir šilti upeliai po ledu

Net prie Antarktidos, kur vandenyną didžiąją metų dalį dengia ledas, srovės išlieka labai svarbios. Čia kylantis šiltesnis giluminis vanduo gali tirpdyti ledo šelfus iš apačios, nors paviršiuje vis dar laikosi šalčiai.

Tuo pat metu labai šaltas ir sūrus vanduo, susidaręs stingstant ledui, grimzta gilyn ir tampa vienu iš pagrindinių pasaulinio konvejerio variklių. Taip poliniai regionai susiejami su tropikais, nors juos skiria tūkstančiai kilometrų.

Ar srovės gali sustoti?

Pastaraisiais dešimtmečiais daug diskutuojama apie tai, kaip klimato kaita veikia vandenynų cirkuliaciją. Kai kuriose vietose ledynams tirpstant į vandenyną patenka daugiau gėlo vandens, kuris keičia druskingumą ir gali sulėtinti giluminių srovių formavimąsi.

Moksliniai modeliai rodo, kad tam tikri cirkuliacijos etapai gali silpti ar persitvarkyti, tačiau visiškas pasaulinio „konvejerio diržo“ sustojimas laikomas labai mažai tikėtinu. Vis dėlto net daliniai pokyčiai reikštų kitokias žiemas ir vasaras mums įprastuose regionuose.

Kaip sroves galima „pamatyti“?

Nors žmogaus akiai srovės nematomos, jų pėdsakus fiksuoja palydovai ir plūduriuojantys matavimo prietaisai. Iš palydovinių nuotraukų galima matyti vandens paviršiaus temperatūros juostas, kurios atskleidžia srovių ribas ir sūkurius.

Jūroje plūduriuojančios bojos ir autonominiai plūdurai seka vandens judėjimą ir perduoda duomenis mokslininkams. Remiantis šiais duomenimis kuriami žemėlapiai, kurie iš pirmo žvilgsnio primena spalvotų juostų labirintą, tačiau iš tiesų rodo labai tvarkingą, nors ir sudėtingą sistemą.

Kodėl mums verta tuo domėtis?

Nuo vandenyno srovių priklauso ne tik jūrinis gyvenimas, bet ir žmonių kasdienybė. Jos lemia žuvininkystės sėkmę, uostų veiklos planavimą, laivybos maršrutus ir net pakrančių miestų apsaugą nuo audrų.

Kuo geriau suprantame šias nematomas autostradas, tuo tiksliau galime prognozuoti orus, planuoti prisitaikymą prie klimato kaitos ir saugoti jūrų ekosistemas. Vandenynų srovės gali atrodyti tolimas reiškinys, tačiau jų poveikis pasiekia kiekvieną žemyną ir kiekvieną mūsų kvėpuojamą oro gūsį.