Kaip skamba tyla kosmose? Netikėti garsai, kuriuos astronautai girdi be oro ir aidų

Įprasta sakyti, kad kosmose tyla, nes nėra oro, kuris perduotų garso bangas. Tačiau astronautų pasakojimai ir šiuolaikiniai matavimai rodo visai kitokį, daug įdomesnį vaizdą: orbitoje ir už jos ribų pilna neįprastų garsų, kurių Žemėje niekada neišgirstume.

Šie garsai ir vibracijos ne tik sudaro unikalią kosmoso „garsovaizdžio“ mozaiką, bet ir padeda mokslininkams geriau suprasti, kas vyksta aplink mūsų planetą bei toliau Saulės sistemoje. Daliai jų išgirsti reikia specialių prietaisų, tačiau kai kurie labai realiai sklinda pačiuose erdvėlaiviuose ir astronautų kūnuose.

Kodėl kosmose nėra klasikinio garso?

Garsui sklisti būtina terpė: oras, vanduo ar kitos dalelės, kurios perduoda virpesius. Kosmose tarp žvaigždžių ir planetų šių dalelių tankis toks mažas, kad įprastos garso bangos praktiškai negali judėti, todėl žmogaus ausis jų neaptiktų.

Tačiau tai nereiškia absoliučios tylos, nes visur skraido įelektrintos dalelės ir sklinda elektromagnetinės bangos. Jos skamba tik tuomet, kai mokslininkai jas paverčia į mums girdimą garso dažnių sritį arba kai virpesius perima kietas kūnas, pavyzdžiui, erdvėlaivio korpusas.

Ką iš tikrųjų girdi astronautai?

Tarptautinėje kosminėje stotyje ar kituose erdvėlaiviuose garsų netrūksta. Veikia ventiliatoriai, siurbliai, oro filtrai, kompiuteriai ir kiti įrenginiai, kurie nuolat skleidžia ūžesį ir zvimbesį, panašų į nuolatinį biuro kondicionierių foną.

Prie šio triukšmo prisideda ir pačių astronatų kūnai: kraujotaka, raumenų judesiai, kvėpavimas. Mikrogravitacijoje šie pojūčiai gali atrodyti dar ryškesni, nes dingsta įprastas Žemės foninis triukšmas, o mūsų dėmesys išryškina tai, kas liko.

Vibracijos, keliaujančios per erdvėlaivio korpusą

Net jei išorėje nėra oro, impulsai per kietas medžiagas sklinda labai efektyviai. Kai kosminės šiukšlės ar mikrometeoritas atsitrenkia į stoties sienelę, smūgio energija virsta vibracija, kurią gali jausti ir girdėti viduje esantys astronautai.

Tą patį sukuria ir stoties varikliukai, orbitos korekcijos manevrai ar saulės baterijų judėjimas. Tokie garsai svarbūs dar ir todėl, kad padeda įguloms atpažinti, kas vyksta su sistema, o inžinieriams yra tarsi sveikatos patikra pačiai konstrukcijai.

Plazmos „dainos“ ir magnetinio lauko muzikos įrašai

Aplink Žemę ir kitas planetas gausu įelektrintų dalelių, plazmos ir kintančių magnetinių laukų. Tai nesukuria mums girdimo garso tiesiogiai, tačiau palydovų ir zondų prietaisai fiksuoja šiuos virpesius kaip elektromagnetinius signalus.

Vėliau mokslininkai juos perkelia į garso dažnius, taip atsiranda įrašai, panašūs į švilpimus, traškesius ar žemą gaudesį. Tokios „dainos“ padeda tyrinėti Saulės vėją, magnetines audras ir tai, kaip jie veikia ryšius bei navigaciją Žemėje.

Planetų ir žvaigždžių virpesiai

Net žvaigždės ir planetos vibruoja, nors šių svyravimų žmogaus ausis negali išgirsti tiesiogiai. Pavyzdžiui, Saulė nuolat virpa dėl savo vidaus procesų, o teleskopai fiksuoja šiuos svyravimus ir paverčia į duomenis apie jos struktūrą.

Panašiai matuojant nedidelius žvaigždžių šviesumo pokyčius, galima išskaičiuoti jų virpesių dažnius ir, naudojant kompiuterius, paversti juos garsais. Tokios „muzikos“ klausosi astrofizikai, tyrinėjantys žvaigždžių amžių, sudėtį ir net egzoplanetų buvimą.

Kosminiai signalai, skambantys kaip menas

Mokslininkai ir menininkai vis dažniau bendradarbiauja ir paverčia kosmoso duomenis skambančiais kūriniais. Tai vadinama duomenų sonifikacija: skaičiai, grafikai ar dalelių srautai verčiami į melodijas, ritmus ir garsines tekstūras.

Tokia praktika ne tik padeda įdomiai pristatyti sudėtingą mokslą platesnei auditorijai, bet ir kartais atskleidžia dėsningumus, kurių plika akimi grafikuose nepastebėtume. Žmogaus klausa labai jautri ritmams ir modeliams, todėl ji tampa papildomu analizės įrankiu.

Kaip kosmoso garsus patirti Žemėje?

Nors turistinių skrydžių į orbitą daugumai dar teks palaukti, kosmoso „garsovaizdį“ šiandien galima išgirsti namuose. Daugybė kosmoso agentūrų ir observatorijų viešai dalijasi įrašais, kuriuos galima klausyti kaip mokslinę medžiagą arba tiesiog neįprastą foninę muziką.

Šie įrašai kartais skamba nejaukiai, kartais primena elektroninę muziką, o kartais tėra monotoniškas gaudesys. Tačiau kiekvienas jų primena, kad net ir ten, kur nėra nei oro, nei vėjo, visata pilna virpesių, kuriuos galime paversti mums suprantamais garsais.