Kasdieniai garsai, kurių negirdime: kaip infragarsas ir ultragarsas veikia žmogaus kūną

Didžiąją dalį garsų aplink mus sudaro bangos, kurių ausys net nepajėgia užfiksuoti. Žemiau 20 hercų sklindantis infragarsas ir aukščiau 20 000 hercų esantis ultragarsas skamba nuolat, tačiau dažniausiai lieka nepastebimi.

Vis dėlto šios nematomos vibracijos gali paveikti žmogaus savijautą, gyvūnų elgesį ir net pastatų konstrukcijas. Mokslininkai jau kelis dešimtmečius tiria, kaip šie tylūs dažniai formuoja mūsų kasdienę aplinką.

Kas yra infragarsas ir kur jis atsiranda?

Infragarsu vadinami itin žemo dažnio garsai, prasidedantys maždaug nuo 0,001 herco iki 20 hercų. Žmogaus klausa tokio garso beveik neužfiksuoja, tačiau kūnas jį gali jausti kaip spaudimą, virpėjimą ar neaiškų nerimą.

Šaltinių spektras platus: nuo vėjo uraganų ir jūros bangų iki žemės drebėjimų, didelių krioklių ir vulkanų. Taip pat infragarsą skleidžia dideli vėjo generatoriai, pramoniniai ventiliatoriai, kai kurios transporto priemonės ir net galingi koncertų garso sistemos žemųjų dažnių garsiakalbiai.

Kaip žemi dažniai veikia žmogaus kūną?

Skirtingai nei įprasti garsai, infragarsas dažniau juntamas kūnu, o ne ausimis. Žemesni nei 20 hercų virpesiai gali sukelti galvos skausmą, lengvą pykinimą, mieguistumą ar dirglumą, ypač jei poveikis tęsiasi ilgiau.

Tyrimuose pastebėta, kad kai kuriuos žmones tokie dažniai veikia stipriau, kitus silpniau. Todėl prie triukšmingų kelių ar pramonės objektų gyvenantys gyventojai skirtingai apibūdina savo savijautą, net jei matavimų duomenys rodo panašų infragarso lygį.

„Vaiduoklių“ pojūtis ir žemo garso iliuzijos

Infragarsas siejamas ir su vadinamaisiais „vaiduoklių namų“ pojūčiais. Kai kuriuose senose pilys ar apleistuose pastatuose atliktuose tyrimuose nustatyta, kad pro plyšius pučiantis vėjas ir rezonuojačios konstrukcijos sukuria žemus virpesius, kurių žmonės negirdi.

Tokio garso poveikis gali sukelti beaiškę baimę, šaltkrėtį ar jausmą, tarsi kažkas stovi už nugaros. Ne atsitiktinai dalis paslaptingų istorijų apie nepaaiškinamus pojūčius senose vietose vėliau buvo susieta su pastatų konstrukcijų virpesiais ir žemo dažnio triukšmu.

Ultragarsas: nuo šikšnosparnių iki medicinos

Ultragarsas yra priešingas infragarsui – tai labai aukšto dažnio garsas, prasidedantis ties maždaug 20 000 hercų. Dauguma žmonių tokio garso nebegirdi, nors vaikai didelius dažnius dar gali šiek tiek užfiksuoti.

Gamtoje ultragarsą itin plačiai naudoja šikšnosparniai, delfinai ir kai kurie kiti gyvūnai, kad orientuotųsi erdvėje. Jie skleidžia trumpus impulsus ir pagal atspindžio laiką bei kryptį „mato“ kliūtis ir grobį tamsioje aplinkoje.

Ultragarsas medicinoje ir technikoje

Žmogus ultragarsą pavertė įrankiu, o ne kliūtimi. Medicinos diagnostikoje jis naudojamas organų ir vaisiaus būklei stebėti, nes aukšto dažnio bangos prasiskverbia per audinius ir atsispindi skirtingai priklausomai nuo tankio.

Ultragarsas taikomas ir pramonėje: suvirinimui, detalių valymui, medžiagų įtrūkių paieškai. Dalis vabzdžius atbaidančių prietaisų taip pat remiasi aukšto dažnio bangomis, nors šių įrenginių efektyvumas neretai vertinamas kritiškai.

Ar negirdimi garsai pavojingi sveikatai?

Pagrindinė rizika siejama su ilgalaikiu ir intensyviu poveikiu. Ypač darbo vietose, kur speciali įranga nuolat skleidžia infragarsą ar ultragarsą, gali pasireikšti nuovargis, dėmesio sutrikimai ar galvos skausmai.

Dėl to daugelyje šalių galioja normos, ribojančios žemo ir aukšto dažnio bangų stiprumą gamyklose, transporto priemonėse ir gyvenamosiose zonose. Visgi mokslininkai pabrėžia, kad dauguma kasdien sutinkamų infragarso ir ultragarso lygių yra gerokai mažesni nei laikomi pavojingais.

Gyvūnų „slaptas radijas“

Nesigirdintys garsai gyvūnams yra savotiškas „slaptas radijas“. Drambiai bendrauja infragarso pagalba: jų žemos bangos sklinda per žemę ir orą dešimtis kilometrų, todėl bandos nariai gali jausti vieni kitus net nesimatydami.

Kai kurios banginių rūšys taip pat skleidžia žemus garsus, galinčius nukeliauti didžiulius atstumus vandenyne. Tai leidžia jiems palaikyti ryšį ir rasti partnerius ar maisto šaltinius milžiniškose erdvėse.

Nematomos bangos miestuose

Šiuolaikiniuose miestuose infragarsas ir ultragarsas tampa neišvengiama fonine dalimi. Vėjo elektrinės, metro tuneliai, dideli ventiliavimo įrenginiai, net dideli stadionai su galingomis garso sistemomis sukuria dažnių spektrą, kurio dauguma gyventojų tiesiog nesuvokia.

Urbanistikos specialistai ir akustikos inžinieriai vis dažniau į tai atsižvelgia planuodami naujus rajonus. Tinkamai parinktos atstumų zonos, pastatų išdėstymas ir konstrukcijų medžiagos gali sumažinti nepageidaujamų žemų ar aukštų dažnių poveikį.

Kaip atpažinti problemą ir ką daryti?

Jei gyvenamojoje aplinkoje nuolat jaučiamas neaiškus spaudimas ausyse, galvos maudimas ar vibracijos jausmas be akivaizdaus triukšmo, verta atkreipti dėmesį į galimus infragarso šaltinius. Pavyzdžiui, netoliese veikiančią pramonę, vėjo jėgainę ar didelius ventiliatorius.

Tokioms situacijoms reikalingi specialūs matavimai, nes paprastos triukšmo matavimo programėlės dažnai nefiksuoja labai žemų ar aukštų dažnių. Kartais pakanka techninių sprendimų, pavyzdžiui, vibroizoliacijos ar įrenginių darbo režimo pakeitimo, kad nematomas diskomforto šaltinis sumažėtų.

Infragarsas ir ultragarsas parodo, kad mūsų klausos ribos yra tik dalis platesnio akustinio pasaulio. Net jei šių dažnių negirdime, jie tyliai formuoja mūsų patirtis, gyvūnų elgesį ir miestų veidą.