Kaip mandagiai baigti varginančius pokalbius? Žmogiški būdai išeiti laiku

Vargiai atsirastų žmogus, niekada neužstrigęs pokalbyje, kuris tęsiasi ilgiau, nei norėtųsi. Darbe, šeimos šventėje ar viešajame transporte dažnas ieško būdo išeiti, neįžeidžiant kito ir nepaliekant kaltės jausmo.

Gebėjimas mandagiai užbaigti pokalbį yra ne mažiau svarbus nei gebėjimas jį pradėti. Tai padeda saugoti energiją, laiką ir santykius, nes aiškios ribos dažnai kuria daugiau pagarbos, o ne atstūmimo.

Kodėl taip sunku pasakyti „turiu eiti“?

Daug žmonių vengia nutraukti pokalbį, nes bijo pasirodyti grubūs, savanaudžiai ar „nepagarbūs“. Ypač tada, kai kitas žmogus atrodo vienišas, nusivylęs ar emocingas, natūralu jaustis tarsi privalėtume likti ilgiau.

Prie šio sunkumo prisideda ir įsitikinimai apie „gerą auklėjimą“. Daugelis yra augę girdėdami, kad mandagus žmogus turi išklausyti iki galo, nors realybėje ne visada aišku, kur tas „galas“ ir kiek iš tiesų galime sau leisti.

Skirtumas tarp grubumo ir aiškumo

Mandagus pokalbio užbaigimas nereiškia staigaus nusisukimo ar tylos. Tai labiau primena švelnų posūkį, kai signalizuojate, kad laikas judėti toliau, bet pripažįstate kito žmogaus svarbą ir tai, ką jis sakė.

Grubumas dažniausiai kyla iš susierzinimo ar impulsyvumo. Aiškumas gimsta tada, kai trumpai paaiškinate, kodėl turite baigti pokalbį, ir padarote tai ramiu tonu, be pasiteisinimų ar kaltinimų kitai pusei.

Trumpi sakiniai, kurie padeda išeiti

Ne visada lengva vietoje sugalvoti mandagią frazę, todėl verta turėti keletą sakinių, kuriuos galite pritaikyti skirtingoms situacijoms. Svarbiausia, kad jie būtų trumpi, aiškūs ir neištempti į naują pokalbį.

Pavyzdžiui, darbe gali praversti tokie sakiniai: „Dabar turiu grįžti prie užduoties, bet dėkoju už pokalbį“, „Matau, kad laikas bėga, turėsiu užbaigti, pratęskime kitu metu, jei reikės“. Su artimaisiais tinka švelnesnė forma: „Norėčiau jau šiek tiek pailsėti, gal vėliau pratęsime“.

Kaip pasiruošti išeiti iš pokalbio?

Kai žinote, kad pasimatymas, susitikimas ar skambutis negali trukti ilgai, verta iš anksto nusistatyti aiškų laiką. Pavyzdžiui, sau ir kitam galite pasakyti: „Turiu apie 20 minučių, po to reikės bėgti“.

Toks išankstinis ribų įvardijimas sumažina įtampą pabaigoje, nes kitas žmogus nuo pradžių žino rėmus. Be to, tai padeda jums patiems nepasiduoti norui „dar truputį palaukti“, nors viduje jaučiate nuovargį.

Kai pokalbis emocingas arba vienpusis

Sudėtingiausi dažnai būna pokalbiai, kuriuose kitas žmogus daug skundžiasi, kalba be pauzių arba dalijasi sunkia patirtimi. Tada atsiranda vidinis spaudimas likti „kol jam palengvės“, net jei patys nebeturite jėgų klausytis.

Tokiomis situacijomis gali padėti frazės, kurios pripažįsta kito jausmus, bet kartu aiškiai nubrėžia ribą: „Girdžiu, kad tau tikrai nelengva, dabar turiu baigti kalbėti, bet jei norėsi, galime susirašyti vėliau“, „Šita tema man dabar per sunki, norėčiau ją stabtelėti ir grįžti, kai abu būsime ramesni“.

Pagarba sau nėra nepagarba kitam

Daug žmonių jaučiasi kalti pasakę, kad nebenori tęsti pokalbio, lyg taip nuviltų ar išduotų kitą. Tačiau pagarba savo laikui ir emociniams resursams dažnai leidžia vėliau bendrauti nuoširdžiau ir kantriau.

Jei leidžiate sau pasitraukti, kai esate pervargę ar susinervinę, mažėja tikimybė, kad išsiliesite ant netinkamo žmogaus ar pasakysite tai, ko vėliau gailėsitės. Tokia savirūpa ilgainiui stiprina, o ne griauna santykius.

Ką daryti, jei kitas „neklauso užuominų“?

Kartais net ir aiškiai pasakius, kad turite eiti, kitas žmogus toliau tęsia pasakojimą, pradeda naują temą ar juokais maldauja „dar minutėlę“. Tokiais atvejais tenka keisti ne žodžius, o elgesį.

Gali padėti nedidelis fizinis judesys: atsistoti, paimti daiktus, žvilgtelėti į laikrodį ir tuo pat metu ramiai pakartoti: „Vis tiek turiu eiti, susisieksime kitą kartą“. Svarbu nebeaiškinti ilgai, kodėl negalite pasilikti, nes tai atveria duris naujam ginčui.

Kai patys norite pratęsti, bet negalite

Būna, kad pokalbis malonus, tačiau laikas spaudžia. Tada sunku ne tik pasitraukti, bet ir nesijausti taip, lyg paliktumėte kažką nebaigto ar nuviltumėte kitą žmogų.

Tokiais atvejais galima aiškiai atskirti du dalykus: „Man labai gera su tavimi kalbėtis, ir kartu matau, kad turiu judėti toliau“. Pasiūlymas: „Gal susiplanuokime atskirai pasimatyti“ ar „Parašyk man, kada galėtume pratęsti“, padeda išsaugoti ryšį ir parodyti, kad trumpo pokalbio priežastis yra laikas, o ne žmogus.

Klaidos, kurios pokalbį tik užtempia

Viena dažniausių klaidų yra ilgai teisintis ir atsiprašinėti. Kuo daugiau aiškinatės, tuo daugiau erdvės paliekate kitam bandyti jus perkalbėti ar įtraukti į naują temą.

Kita klaida yra bandymas pasitraukti vien tik užuominomis: dažnas žvilgčiojimas į telefoną, nervingas sukinėjimasis ar tylus atsidūsėjimas. Tai sukuria nejaukumą abiem pusėms, bet paties pokalbio neužbaigia.

Mandagus užbaigimas yra įgūdis

Mokėjimas gražiai išeiti iš pokalbio nėra įgimta savybė, tai labiau treniruojamas įgūdis. Pradžioje jis gali kelti nerimą, bet su kiekvienu kartą aiški riba tampa natūralesnė.

Jei pastebite, kad dažnai išeinate iš pokalbių pavargę ar suirzę, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, apie ką kalbate, bet ir kaip užbaigiate. Ramūs, trumpi ir pagarūs sakiniai leidžia jums išlikti mandagiems ir kartu pasirūpinti savimi.