Pasibaigus pagrindiniam daržininkystės sezonui, dirva dažnai lieka išsekusi ir sukietėjusi, o piktžolės per žiemą spėja užkariauti lysves.
Efektyvus ir paprastas būdas to išvengti – pasėti sideratus, dar vadinamus žaliąja trąša.
Kas yra sideratai ir kodėl jie svarbūs?
Sideratai – tai specialiai auginami augalai, skirti ne derliui, o dirvos gerinimui.
Jie greitai auga, suformuoja gausią antžeminę masę ir šaknis, kurias vėliau įterpus į dirvą gaunama natūrali organinė trąša.
Šie augalai padeda atkurti humusą, pagerina dirvos struktūrą ir skatina dirvos mikroorganizmų veiklą.
Dar vienas svarbus privalumas – tankus sideratų kilimas slopina piktžoles ir saugo dirvą nuo išdžiūvimo bei erozijos.
Kokius sideratus rinktis skirtingoms lysvėms?
Renkantis žaliąją trąšą svarbu atsižvelgti, kas toje vietoje augo šiemet ir ką planuojate sodinti kitais metais.
Nerekomenduojama sėti tų pačių šeimų augalų, kad nesikauptų ligos ir kenkėjai.
Po kopūstų, ridikų ar ropių geriausia rinktis ankštinius sideratus – žirnius, pelėnines lubinus ar pašarinius pupinius augalus.
Po pomidorų, paprikų ir bulvių tinka grūdai – rugiai, avižos, miežiai, taip pat baltosios garstyčios, jei jų nenaudojote kaip priešsėlio.
Po agurkų ir cukinijų puikiai tinka facelija, kuri laikoma universaliu sideratu daugeliui daržovių.
Jei lysvė labai užmirksta, verta rinktis augalus su gilesne šaknų sistema, pavyzdžiui, ridikėlius sideratams ar lubinus.
Kada ir kaip sėti žaliąją trąšą?
Sideratus verta sėti iš karto po derliaus nuėmimo, kai tik atlaisvinama lysvė.
Ankstyvoms daržovėms, tokioms kaip ridikėliai ar salotos, tinka vasaros pabaiga, o pagrindinėms kultūroms – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai, priklausomai nuo oro.
Pirmiausia iš lysvės pašalinkite daržovių likučius ir stambias piktžoles.
Dirvos giliai nekaskite, užtenka lengvai supurenti viršutinį sluoksnį, kad sėkloms būtų lengviau sudygti.
Sėklas berkite gana tankiai, kad greitai susidarytų vientisa žalia danga.
Viršų galima lengvai užgrėbti, kad sėklos būtų pridengtos, arba užkloti plonu komposto sluoksniu.
Jei dirva sausa, po sėjos būtinai paliekite, o sausomis rudens savaitėmis palaistykite kelis kartus, kad daigai spėtų įsitvirtinti.
Ką daryti su sideratais prieš žiemą?
Laikas, kada sideratus reikia įterpti į dirvą, priklauso nuo to, kokius augalus pasirinkote ir koks ruduo.
Dažniausiai rekomenduojama tai padaryti, kai augalai pasiekia 15–25 centimetrų aukštį ir dar nepradeda žydėti.
Žydėjimo pradžioje stiebai smarkiai sumedėja ir vėliau sunkiau suyra.
Mažose lysvėse sideratus galima paprasčiausiai nupjauti žemai prie žemės ir masę palikti ant paviršiaus kaip mulčią.
Per žiemą ji dalinai suirs ir pavasarį liks purus, organinių medžiagų praturtintas sluoksnis.
Kitas būdas – nupjautus sideratus lengvai įkasti į viršutinį, maždaug 5–10 centimetrų dirvos sluoksnį.
Giliai versti nereikia, kad nesunaikintumėte aktyviausiai dirbančių mikroorganizmų.
Jei rudenį vėluojate ir sideratai nespėja užaugti, naudinga juos vis tiek pasėti.
Net ir nedideli daigai apsaugos dirvą nuo lietaus išplovimo, o šaknys padės sulaikyti struktūrą.
Kaip planuoti daržą keliems metams į priekį?
Norint pilnai išnaudoti žaliąją trąšą, verta derinti sideratus su sėjomaina.
Pasidarykite paprastą 3–4 metų daržo planą, kuriame aiškiai matytųsi, kokios kultūros ir kokie sideratai keisis kiekvienoje lysvėje.
Pavyzdžiui, po bulvių – rugiai arba avižos, kitąmet toje pačioje vietoje – kopūstai ir burokėliai.
Po pomidorų – facelija arba ankštiniai, kitais metais – morkos ar svogūnai.
Tokiu būdu mažinate ligų ir kenkėjų spaudimą, išvengiate vienpusio dirvos alinimo ir palaipsniui gerinate jos derlingumą be brangių trąšų.
Sideratai tinka ir mažiems miesto darželiams, ir didesniems sklypams.
Šiek tiek suplanuoto darbo rudenį virsta lengvesniu kasimu, sveikesnėmis daržovėmis ir stabilesniu derliumi kitais metais.
