Lietuvos miestai ryškėja, o naktinis dangus blunka – šviesos tarša tampa vis ryškesne moksline ir visuomenine problema.
Mokslininkai įspėja, kad perteklinis dirbtinis apšvietimas ne tik paslepia žvaigždes, bet ir veikia žmogaus sveikatą, ekosistemas bei energijos vartojimą.
Kas iš tikrųjų yra šviesos tarša?
Šviesos tarša – tai nakties metu sklindanti dirbtinė šviesa, kuri nėra būtina ar nukreipta ten, kur reikia.
Ji atsiranda, kai šviestuvai spinduliuoja į šoną ar į viršų, kai naudojamas per ryškus ar netinkamos spalvos apšvietimas, kai pastatai paliekami apšviesti visą naktį.
Mokslininkai išskiria kelias pagrindines šviesos taršos formas.
Tai naktinį dangų ryškinančios šviesos dėmės virš miestų, akinantis blizgesys, per ryškiai apšviestos erdvės ir į privačias patalpas skverbiamos šviesos srautai.
Ką prarandame kartu su žvaigždėmis?
Daugelyje Lietuvos miestų matomų žvaigždžių skaičius per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo.
Miesto centre dažnai įmanoma įžiūrėti tik kelias ryškesnes žvaigždes, o Paukščių Takas daugeliui gyventojų jau tapo nematomas reiškinys.
Astronomai atkreipia dėmesį, kad šviesos tarša apsunkina ir profesionalius stebėjimus.
Norint tirti tolimas galaktikas ar silpnus objektus, reikia važiuoti vis toliau nuo didžiųjų miestų, o tai brangina tyrimus ir riboja jų apimtį.
Prarandamas ir kultūrinis ryšys su naktiniu dangumi.
Žvaigždynai, kurie šimtmečiais buvo orientacijos, mitų ir mokslinių atradimų šaltinis, naujajai kartai tampa tik vadovėlių iliustracijomis.
Poveikis sveikatai – ne tik nemiga
Perteklinė šviesa naktį tiesiogiai veikia žmogaus biologinius ritmus.
Moksliniai tyrimai rodo, kad ryški mėlynos spalvos šviesa vakare slopina melatonino gamybą, trikdo miegą ir gali didinti medžiagų apykaitos sutrikimų riziką.
Dideliuose miestuose gyvenantys žmonės dažnai skundžiasi, kad net užtraukę užuolaidas mato gatvės šviesą.
Tokiu atveju gilus, atkuriamasis miegas tampa sunkiau pasiekiamas, o ilgainiui gali atsirasti nuovargio, dėmesio ir nuotaikos problemų.
Šviesos tarša veikia ir psichologinę savijautą.
Nuolat apšviesta aplinka naktį neleidžia kūnui ir smegenims pereiti į poilsio būseną, todėl didėja streso lygis ir trumpėja kokybiško poilsio laikas.
Nakties sutrikdymas gamtoje
Lietuvos entomologai, ornitologai ir kiti gamtininkai vis dažniau fiksuoja šviesos poveikį laukinei gamtai.
Vabzdžiai traukia prie šviesos šaltinių, žūsta atsitrenkdami į karštus paviršius, tampa lengvesniu grobiu plėšrūnams, o jų populiacijos ilgainiui mažėja.
Paukščiams, ypač migruojančioms rūšims, ryškūs šviesos stulpai ar apšviesti dangoraižiai tampa pavojingomis kliūtimis.
Naktinės migracijos metu jie gali suklysti kryptimi, išsikvėpti ar net žūti atsitrenkę į pastatus.
Naktiniai žinduoliai, tokie kaip šikšnosparniai, vengia ryškiai apšviestų vietų.
Taip suskaidomos jų gyvenamosios buveinės, sudaromos kliūtys skrydžio ir maitinimosi maršrutams.
Kaip sumažinti šviesos taršą?
Specialistai pabrėžia, kad technologijos jau leidžia apšviesti miestus saugiai ir kartu tausoti naktinį dangų.
Esminis principas – šviestuvai turi šviesti žemyn, o ne į šoną ar viršų, apšviečiant tik ten, kur iš tiesų reikia.
Daug dėmesio skiriama ir šviesos spalvai.
Renkantis šiltesnės, geltonesnės šviesos šaltinius, vakarinis ir naktinis apšvietimas mažiau trikdo žmogaus ir gyvūnų biologinius ritmus nei ryškūs melsvi led šviestuvai.
Svarbus ir laikas – ne visos šviesos turi degti visą naktį.
Judesio jutikliai, laiko jungikliai ir apšvietimo intensyvumo reguliavimas leidžia sutaupyti energijos ir kartu sumažinti šviesos taršą.
Gyventojai taip pat gali prisidėti.
Naktį pravartu uždengti ryškius langus, nenaudoti visą naktį veikiančių dekoratyvinių lempučių, balkonuose rinktis kryptinę, žemyn nukreiptą šviesą.
Lietuvos galimybė saugoti tamsų dangų
Lietuva dar turi nemažai teritorijų, kur naktinis dangus išlieka santykinai tamsus.
Nacionaliniai ir regioniniai parkai, mažesni miesteliai ir kaimiškos vietovės gali tapti pavyzdžiu, kaip suderinti saugumą, gamtos apsaugą ir nežalojantį apšvietimą.
Vis daugiau šalių kuria tamsaus dangaus parkus ir rezervatus, kuriuose ribojama šviesos tarša ir skatinamas žvaigždžių stebėjimo turizmas.
Panašų kelią galėtų pasirinkti ir Lietuva, ypač regionuose, kur dar matomas ryškus Paukščių Takas.
Mokslininkai pabrėžia, kad sprendimai dėl apšvietimo turėtų būti priimami remiantis duomenimis ir poveikio vertinimais.
Tai reiškia, kad miestų planuotojai, energetikai, sveikatos ir gamtos apsaugos specialistai turi dirbti kartu, o gyventojų nuomonė turi būti girdima.
Saugodami tamsų dangų, žmonės kartu saugo savo sveikatą, ekosistemas ir energijos išteklius.
Naktis neturi būti visiškai tamsi, tačiau ji neturėtų būti ir tokia šviesi, kad užgožtų pačią visatą virš mūsų galvų.
