Buvusi kariškė Justina, grįžusi iš tarptautinės misijos, suprato, kad didžiausia kova jos dar tik laukia – ne dykumoje, o savo galvoje ir kasdienybėje Lietuvoje.
Išgyvenusi nerimo priepuolius, nemigą ir kaltės jausmą, šiandien ji padeda kitiems veteranams ir jų artimiesiems atpažinti psichologinius sunkumus ir laiku ieškoti pagalbos.
Kai grįžimas namo tampa šoku
Justina į misiją išvyko būdama 27 metų, kupina noro išbandyti save ir prisidėti prie tarptautinio saugumo.
Grįžusi po metų tarnybos ji pastebėjo, kad anksčiau įprasti dalykai – susitikimai su draugais, apsipirkimas ar triukšmingos šventės – ima kelti įtampą ir nervingumą.
Ji pradėjo vengti sausakimšų vietų, dažnai pabusdavo naktį nuo košmarų, o dienomis jautėsi lyg būtų nuolatiniame budėjime.
Artimiesiems tai atrodė kaip paprastas nuovargis, todėl ilgą laiką niekas nesuprato, kad tai gali būti po traumos atsiradęs streso sutrikimas.
Pasak psichologų, tokie simptomai po ekstremalių patirčių nėra reti, tačiau žmonės Lietuvoje vis dar linkę juos nuvertinti ir tikėtis, kad viskas savaime praeis.
Dalis grįžusių karių ir jų artimųjų metų metus bando susitvarkyti vieni, o tai dar labiau gilina problemą.
Nuo asmeninės krizės iki pagalbos kitiems
Kai vieną vakarą Justina patyrė stiprų panikos priepuolį, jai teko kreiptis į skubią medicinos pagalbą.
Tai tapo lūžio tašku, privertusiu pripažinti, kad vien valios pastangų ir fizinio pasirengimo neužtenka, jei psichika jau signalizuoja pavojų.
Po kelių vizitų pas psichologą ji suprato, kad jai padeda ne tik specialistų pagalba, bet ir bendravimas su žmonėmis, patyrusiais panašius išgyvenimus.
Taip gimė idėja suburti nedidelę veteranų savitarpio pagalbos grupę, kuri šiandien pamažu virsta platesniu judėjimu.
Iš pradžių tai buvo paprasti vakarinių pokalbių susitikimai nedideliame bendruomenės centre.
Šiandien grupėje jau dalyvauja ne tik buvę kariai, bet ir jų partneriai, tėvai, neretai jaučiantys bejėgiškumą ir nežinantys, kaip padėti artimam žmogui.
Kodėl kalbėti apie jausmus kariuomenei taip sunku?
Dalis veteranų ir dabar vengia prisipažinti, kad jiems sunku, nes bijo būti palaikyti silpnais arba nepatikimais.
Kariuomenėje ilgą laiką dominavo požiūris, kad tik fizinis pasirengimas ir drausmė lemia stiprybę, o apie emocijas kalbėti tarsi nepatogu.
Justina pastebi, kad ši nuostata pamažu kinta, tačiau daugelis vis dar nedrįsta kreiptis pagalbos oficialiais kanalais.
Todėl savanoriškos grupės, kuriose galima kalbėti neformaliai, tampa svarbia pirmąja stotele kelyje į ilgesnį gydymą ir pokyčius.
Susitikimuose kalbama ne tik apie misijose patirtus vaizdus ar įtampą, bet ir apie visai žemiškus dalykus.
Žmonės dalijasi, kaip sekasi grįžti į darbą, kurti santykius, susitvarkyti su ūmiais pykčio proveržiais ar užplūstančiu kaltės jausmu.
Maži kasdieniai žingsniai į vidinę ramybę
Vienas pagrindinių Justinai svarbių dalykų – išmokti atpažinti pirmuosius nerimo ir įtampos ženklus.
Ji skatina grupės dalyvius stebėti savo miegą, apetitą, gebėjimą susikaupti ir pastebėjus ryškius pokyčius nedelsti.
Susitikimuose daug dėmesio skiriama labai praktiškiems būdams nuraminti kūną ir mintis.
Žmonės mokosi kvėpavimo pratimų, paprastų tempimo ir judesio technikų, aptaria, kaip saugiai išsakyti pyktį artimiesiems, neužgaunant ir nesusipykstant.
Didelę reikšmę turi ir bendri užsiėmimai už uždarų patalpų ribų.
Kartais grupė renkasi pasivaikščioti miške, išbandyti žygius ar paprasčiausią arbatos vakarą be telefonų, kad mintys bent trumpam atsitrauktų nuo nuolatinių prisiminimų.
Uždaros durys, bet atviros ausys
Justinos iniciatyva veikia nedideliu mastu ir nėra plačiai viešinama, tačiau žinia apie ją sklinda iš lūpų į lūpas.
Daugeliui dalyvių svarbu žinoti, kad jie pateks į saugią erdvę, kur nėra reikalaujama oficialių pažymų ar formalių įsipareigojimų.
Į susitikimus kartais užsuka ir specialistai – psichologai ar socialiniai darbuotojai, kurie paprastai paaiškina, kokią nemokamą pagalbą galima gauti valstybės ar savivaldybės įstaigose.
Taip žmonėms lengviau žengti kitą žingsnį ir, prireikus, kreiptis į profesionalus, jau turint saugumo jausmą ir palaikymą.
Justina neslepia, kad pati dar mokosi gyventi su patirtimi, kurios iš atminties ištrinti neįmanoma.
Tačiau ji mato prasmę tame, kad jos kova su vidiniais demonais padeda kitiems nepasimesti ir nelikti vieniems.
Vis daugiau žmonių Lietuvoje pamažu priima mintį, kad psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip fizinė.
Justinai svarbiausia, kad kiekvienas grįžęs iš misijos ar išgyvenęs kitokią traumą žinotų – tylėti nereikia, o pagalbos paieška nėra silpnumo, o drąsos ženklas.
