Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių ryžtasi kardinaliai keisti karjerą, nors dar visai neseniai toks žingsnis atrodė labiau išimtis nei taisyklė.
Žmonės po keturiasdešimties vis dažniau palieka stabilų, bet emociškai alinantį darbą ir renkasi profesijas, labiau atitinkančias jų vertybes, sveikatą ir gyvenimo ritmą.
Vidutinio amžiaus pasirinkimai
Dažna istorija – ilgi metai biure, o tada netikėtas posūkis į amatus, konsultavimą ar individualią veiklą.
Žmonės atranda staliaus, konditerio, masažo terapeuto, psichologinio konsultavimo ar IT sritis, kuriose gali derinti patirtį su naujais įgūdžiais.
Daliai tokių žmonių pokytį paskatina sveikata ar perdegimas.
Ilgi metai nuolatinės įtampos, viršvalandžiai ir atsakomybės perteklius tampa ženklu, kad tęsti taip pat nebėra įmanoma.
Kiti pokyčiui ryžtasi iš anksto, dar nepasiekę kritinės ribos.
Jie sąmoningai planuoja antrąją karjerą, įvertina finansines atsargas, mokosi vakarais ar savaitgaliais ir mažais žingsniais pereina į naują sritį.
Pandemijos ir nuotolinio darbo pamokos
Pastaraisiais metais svarbiu lūžio tašku tapo pandemija ir priverstinis nuotolinis darbas.
Daugelis pirmą kartą aiškiai pamatė, kiek jų dienoje užima darbas, kelionės, nuolatiniai skambučiai ir susirinkimai.
Dirbant iš namų atsirado daugiau laiko refleksijai ir savęs klausimui, ar tai tikrai darbas, kuriame norisi būti dar dvidešimt metų.
Ne vienas žmogus tada pradėjo mokytis naujų dalykų internete, domėtis kursais ir persikvalifikavimo galimybėmis.
Nuotolinio darbo patirtis parodė, kad dalis kompetencijų yra perkeliamos į kitas sritis.
Pavyzdžiui, projektų valdymo, komunikacijos, pardavimų įgūdžiai praverčia tiek kuriant savo verslą, tiek pereinant į laisvai samdomo specialisto kelią.
Ko ieško žmonės po keturiasdešimties
Vienas dažniausių motyvų keisti karjerą šiame amžiuje – noras turėti daugiau kontrolės savo laike.
Vaikų paauglystė, senstančių tėvų priežiūra ir dėmesys savo sveikatai verčia ieškoti lanksčiau organizuojamo darbo.
Didelę reikšmę įgauna ir prasmės pojūtis.
Žmonės nebenori vien „dirbti dėl atlyginimo“, jie ieško veiklos, kurioje matytų aiškų savo indėlį ir naudą kitiems.
Ne mažiau svarbus ir savivertės klausimas.
Pasiekę tam tikrą profesinį „lubų“ jausmą, vidutinio amžiaus darbuotojai ima abejoti, ar tikrai nori likusią karjeros dalį praleisti tame pačiame vaidmenyje.
Dažnai pasireiškia ir vadinamoji vidutinio amžiaus krizė, tik ji pasimato ne impulsyviuose pirkiniuose, o tyliai kintančiuose prioritetuose.
Žmonės ima daugiau vertinti laiką su artimaisiais, galimybę būti fiziškai aktyviems ir bent dalį savaitės skirti hobiams.
Pinigų ir saugumo dilema
Karjeros keitimas po keturiasdešimties retai būna spontaniškas.
Daugelis skaičiuoja, kiek santaupų turi, kokios išlaidos laukia artimiausiais metais, ar reikės papildomų studijų.
Neretai nauja karjera iš pradžių reiškia mažesnes pajamas, nestabilų užimtumą ir daugiau nežinomybės.
Dėl to žmonės renkasi pereinamojo laikotarpio modelį – derina seną darbą su nauja veikla, kol ši tampa finansiškai tvaresnė.
Svarbus vaidmuo tenka ir šeimai.
Partnerio supratimas ir palaikymas gali tapti lemiamu veiksniu, ar žmogus ryšis išeiti iš patogios, bet nebeteikiančios džiaugsmo darbo vietos.
Kaip pasiruošti pokyčiui?
Specialistai dažnai rekomenduoja pirmiausia įsivertinti, kas konkrečiai nebetenkina dabartiniame darbe.
Kartais užtenka pakeisti pareigas ar darbdavį, o kartais reikia visiško krypties keitimo.
Prieš žengiant didesnį žingsnį verta nuosekliai pasidomėti pasirinkta sritimi: pasikalbėti su joje dirbančiais žmonėmis, pabandyti trumpus mokymus ar praktiką.
Taip sumažinama rizika idealizuoti naują veiklą ir nusivilti.
Ruošiantis keisti karjerą padeda ir finansinės pagalvės kaupimas.
Kelių mėnesių ar metų pragyvenimo rezervas suteikia daugiau ramybės, leidžia drąsiau priimti sprendimus ir nepasiduoti pirmai nesėkmei.
Vis dažniau į pagalbą pasitelkiamos ir karjeros konsultacijos, psichologų pagalba, palaikymo grupės.
Žmonės ieško ne tik informacijos, bet ir emocinio saugumo – supratimo, kad šiame kelyje jie nėra vieni.
Lietuvoje vidurinės kartos žmonių karjeros posūkiai pamažu tampa normalia gyvenimo dalimi, o ne skandalingu sprendimu.
Visuomenė lėtai, bet užtikrintai priima mintį, kad profesinis kelias nebūtinai turi būti tiesi linija nuo pirmos darbo vietos iki pensijos.
