Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių nusprendžia keisti profesiją ar grįžti mokytis net ir po 40 metų.
Priežastys įvairios: nuo perdegimo ir sveikatos problemų iki noro dirbti prasmingesnį darbą ar pagaliau imtis seniai atidėtos veiklos.
Nuo stabilaus darbo – prie naujo starto
Dažnas žmogus iki 40 metų jaučiasi įstrigęs profesinėje rutinoje.
Ilgus metus dirbtas darbas suteikia stabilumo, bet nebūtinai džiugina ar atitinka pasikeitusius lūkesčius.
Neretas sako, kad būtent keturiasdešimtieji tampa savotišku lūžio tašku.
Vaikai tampa savarankiškesni, paskolos mažėja, o įgyta patirtis leidžia drąsiau vertinti savo stiprybes ir silpnybes.
Psichologai pastebi, kad šiame etape žmogus dažniau kelia klausimą, ar tai, ką daro kasdien, iš tiesų atitinka jo vertybes.
Jei atsakymas neigiamas, natūraliai atsiranda minčių apie pokytį.
Baimei trukdo ir finansiniai įsipareigojimai
Nors noras keisti karjerą didelis, daugelį stabdo baimė prarasti pajamas.
Vidutinio amžiaus žmonės dažnai turi būsto paskolas, šeimos įsipareigojimų ar pareigą padėti tėvams.
Dėl to sprendimas mesti darbą ir pradėti nuo nulio atrodo rizikingas.
Dalis žmonių renkasi kompromisą – naują veiklą pradeda kaip papildomą, po truputį mažindami senosios darbo krūvį.
Karjeros konsultantai rekomenduoja realistiškai įsivertinti šeimos biudžetą, sukaupti finansinę pagalvę keliems mėnesiams ir tik tada imtis drastiškesnių žingsnių.
Taip sumažinama įtampa ir lengviau susitelkiama į mokymąsi ar naujos srities pažinimą.
Mokytis po 40 – vis dažniau įprasta
Profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų atstovai jau kelerius metus fiksuoja vyresnių studentų augimą.
Į auditorijas sugrįžta žmonės, kurie jau turi vieną diplomą ar net ilgametę karjerą.
Jie renkasi tiek trumpesnes perkvalifikavimo programas, tiek pilnas studijas.
Didelę įtaką tam turi nuotolinio mokymosi galimybės, leidžiančios derinti studijas su darbu ir šeima.
Karjeros keitėjai dažnai renkasi IT, psichologijos, socialinio darbo, sveikatos priežiūros ar verslo valdymo kryptis.
Jiems svarbu ne tik atlygis, bet ir galimybė jausti aiškesnę prasmę kasdienėje veikloje.
Psichologiniai iššūkiai ir artimųjų reakcija
Keičiant karjerą sulaukus 40 ar daugiau, tenka susidurti ne tik su praktiniais, bet ir emociniais sunkumais.
Žmogus gali jaustis per senas mokytis, gėdytis pradėti nuo jaunesnių kolegų lygio ar baimintis nesėkmės.
Dar viena įtampa – artimųjų nuomonė.
Partneris ar tėvai kartais ragina „nebeeksperimentuoti“ ir saugoti stabilias pajamas, ypač jei patys augo kitokių ekonominių krizių laikais.
Psichologai pataria su šeima atvirai kalbėti apie motyvus ir planą, o ne tik apie norą viską mesti.
Kai artimieji mato apgalvotą žingsnių seką, jiems lengviau priimti pokytį ir suteikti palaikymą.
Patirtis – ne našta, o privalumas
Darbo rinkoje vis labiau vertinama ne tik jauna energija, bet ir sukaupta gyvenimo patirtis.
Vidutinio amžiaus specialistai dažnai pasižymi atsakomybe, gebėjimu dirbti su žmonėmis ir suprasti platesnį verslo ar institucijų veiklos kontekstą.
Keičiant karjerą pravartu akcentuoti ne amžių, o tai, kokią vertę suteikia ankstesnė patirtis.
Pavyzdžiui, buhalteris, pereinantis į projektų valdymą, gali išsiskirti stipriu finansų išmanymu.
Daugelis darbdavių vertina žmones, kurie nebijo mokytis ir parodyti lankstumo.
Pasirinkimas drąsiai keisti sritį gali būti aiškus signalas apie motyvaciją ir vidinę brandą.
Kaip ruoštis pokyčiui praktiškai
Prieš priimant sprendimą keisti karjerą, naudinga atlikti savarankišką „auditą“ – įsivertinti, kas sekasi lengviausiai ir už ką dažniausiai sulaukiama pagyrimų.
Šios užuominos dažnai parodo tikruosius žmogaus talentus, kuriuos galima perkelti į kitą sritį.
Karjeros konsultantai rekomenduoja bent kelias savaites vesti užrašus apie tai, kokios veiklos dienos metu teikia daugiausia energijos.
Vėliau tai padeda aiškiau suprasti, kokio pobūdžio darbas iš tiesų traukia.
Dar vienas svarbus žingsnis – kalbėtis su žmonėmis, jau dirbančiais dominačioje srityje.
Trumpas pokalbis gali atskleisti, ar realybė atitinka susikurtą įsivaizdavimą ir kokių įgūdžių iš tiesų reikės.
Net jei pokytis atrodo pavėluotas, daugelis jį patyrusių žmonių pripažįsta, kad labiausiai gailėjosi tik vieno – kad neišdrįso pradėti anksčiau.
