Vis daugiau keturiasdešimtmečių Lietuvoje ryžtasi žingsniui, kuris dar prieš dešimtmetį atrodė rizikingas – kardinaliai keisti karjerą.
Žmonės, turintys ilgametę patirtį vienoje srityje, palieka saugias pareigas ir ieško prasmingesnio, lanksčiau derinamo su asmeniniu gyvenimu darbo.
Kritinis keturiasdešimties slenkstis
Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus daugelis pirmą kartą rimtai susimąsto, ar tikrai nori dirbti taip pat ir dar 20 metų.
Įvertinami pasiekimai, pajamos, bet ir sveikata, šeimos poreikiai, laikas sau.
Dažnas pajunta, kad karjeros laiptai, kuriais kopta, iš tiesų veda ne ten, kur norėtų būti viduje.
Tai paskatina bent jau pradėti domėtis alternatyvomis – papildomais mokymais, savanoryste, naujomis profesijomis.
Neretai impulsą pokyčiams duoda ir išoriniai įvykiai – įmonių pertvarkos, viršvalandžiai, patiriamas perdegimas.
Žmogus, ilgai kentęs nuolatinį nuovargį, galiausiai suvokia, kad tęsti taip pat nebegalima.
Nuo biuro iki nuotolinio darbo
Vienas ryškiausių pokyčių – išėjimas iš tradicinio biuro darbo į nuotolinį ar mišrų modelį.
Tokį kelią renkasi ir specialistai, ir vadovai, atrandantys, kad technologijos leidžia dirbti kitaip.
Dalis keturiasdešimtmečių persikvalifikuoja į IT, skaitmeninį marketingą, projektų valdymą.
Šiose srityse svarbūs ne tiek amžius, kiek gebėjimas mokytis ir komunikuoti.
Nuotolinis darbas suteikia galimybę gyventi mažesniame mieste ar priemiestyje, daugiau laiko praleisti su šeima.
Tačiau kartu atsiranda atsakomybė pačiam struktūruoti dieną ir pasirūpinti disciplinos palaikymu.
Grįžimas prie amatų ir kūrybos
Ryški ir kita tendencija – grįžimas prie konkretaus, apčiuopiamo darbo: amatų, maisto gamybos, dizaino, fotografijos.
Dalis žmonių, ilgai dirbusių biuruose, nori matyti aiškų savo darbo rezultatą čia ir dabar.
Taip gimsta mažos kepyklėlės, dizaino studijos, rankų darbo dirbinių dirbtuvės.
Dažnai tai prasideda kaip papildomas užsiėmimas vakare ar savaitgaliais ir pamažu virsta pagrindine veikla.
Kūrybinės veiklos ne visada užtikrina tokias pačias pajamas kaip ankstesnės pareigos.
Tačiau jos suteikia daugiau savarankiškumo, leidžia pačiam planuoti krūvį ir atsirinkti klientus.
Ką žmonės įvertina prieš pokytį?
Prieš priimdami sprendimą keturiasdešimtmečiai dažniausiai skaičiuoja ne tik drąsą, bet ir finansus.
Vertinama, kiek mėnesių būtų galima išsilaikyti, jeigu nauja veikla iš karto neatneštų pajamų.
Dalis renkasi saugesnį kelią – iš pradžių naują veiklą derina su senąja, mažina krūvį dabartiniame darbe.
Taip pat stengiamasi sukaupti finansinę pagalvę bent keliems mėnesiams į priekį.
Labai svarbi tampa ir artimųjų parama.
Jei šeimoje nėra bendro sutarimo, pokytis gali sukelti įtampą ar nusivylimą.
Baime laikomas amžius ir mokymasis
Vienas dažniausių stabdžių – įsitikinimas, kad mokytis naujų dalykų po keturiasdešimties per vėlu.
Tačiau kursų organizatoriai pastebi, kad vis daugiau dalyvių yra būtent ši amžiaus grupė.
Šiandien lengviau nei bet kada pradėti mokytis nuotoliniu būdu, savo tempu.
Dalis programų pritaikytos dirbantiems žmonėms, siūlomi vakariniai ar savaitgalio užsiėmimai.
Internete gausu kokybiškos medžiagos apie programavimą, dizainą, kalbas, finansus.
Net ir tie, kurie nesijaučia itin „technologiški“, su laiku perpranta reikiamas sistemas.
Dirbtinis intelektas ir naujos galimybės
Didelę įtaką karjeros pokyčiams daro ir dirbtinis intelektas.
Nors dalis profesijų keičiasi ar nyksta, atsiranda vis daugiau veiklų, kuriose DI yra įrankis, o ne grėsmė.
Ketvirtą dešimtį perkopę specialistai dažnai išnaudoja savo patirtį derindami ją su naujomis technologijomis.
Pavyzdžiui, rinkodaros, tekstų kūrimo ar konsultavimo srityse DI padeda greičiau atlikti rutinines užduotis.
Tokiu atveju vertingiausia tampa gebėjimas kritiškai vertinti informaciją ir kurti pridėtinę vertę, o ne vien techninės žinios.
Tai suteikia papildomų šansų ir tiems, kurie tik dabar pradeda domėtis skaitmeninėmis profesijomis.
Psichologinė pusė ir tapatybė
Keisdami karjerą keturiasdešimtmečiai susiduria ne tik su praktiniais, bet ir su tapatybės klausimais.
Tenka atsisveikinti su įvaizdžiu, kurį kūrė daugelį metų – pareigomis, statusu, pareigybiniu pavadinimu.
Ne vienam sunkiausia pasakyti, kad „nebėra“ ankstesnės profesijos žmogaus, kuriuo didžiavosi.
Tačiau pamažu atsiranda naujas apibrėžimas – dažnai labiau siejamas su gyvenimo būdu, o ne tik darbu.
Psichologai atkreipia dėmesį, kad keturiasdešimtmečius dažnai lydi ir palengvėjimas.
Jie jau geriau pažįsta save, aiškiau mato, ko nebenori, ir nebejaučia tokio spaudimo įtikti aplinkinių lūkesčiams.
Kaip priimti sprendimą atsakingai?
Tiems, kurie svarsto apie pokytį, specialistai rekomenduoja pirmiausia objektyviai įvertinti esamą situaciją.
Užduoti sau klausimą, ar nesmagu tik dėl laikino nuovargio, ar iš tiesų jaučiamas ilgalaikis nepasitenkinimas.
Naudinga pasidaryti paprastą planą: išsikelti tikslą metams, numatyti žingsnius ir datas.
Pradėti galima nuo mažų dalykų – seminaro, pažintinio kurso, pokalbio su žmonėmis, jau dirbančiais dominančioje srityje.
Dažnai raminančiai veikia ir supratimas, kad karjeros pokytis nebūtinai turi būti vienas drastiškas šuolis.
Kur kas dažniau tai būna procesas, trunkantis kelerius metus ir leidžiantis keisti kryptį palaipsniui.
Keturiasdešimties sulaukę lietuviai vis drąsiau renkasi ne tik „teisingą“, bet ir jiems asmeniškai tinkančią karjerą.
Šis pokytis pamažu keičia ir platesnį požiūrį į darbą, amžių bei sėkmę.
