Vis daugiau į Lietuvą sugrįžtančių emigrantų yra nebe jauni studentai, o keturiasdešimtmečiai specialistai ir šeimų tėvai.
Jie atsiveža ne tik santaupas, bet ir naujus darbo įpročius, požiūrį į karjerą bei lūkesčius savo kasdienybei.
Kodėl jie grįžta būdami perkopę 40?
Daugeliui keturiasdešimtmečių lemtingu tampa suvokimas, kad nori daugiau laiko šeimai ir mažiau nuolatinės įtampos.
Po keliolikos metų užsienyje stabilios pajamos nebeatrodo svarbesnės už gyvenimo kokybę ir artumą su artimaisiais.
Dalis sugrįžtančių pripažįsta pavargę nuo nuolatinio „svečio“ statuso kitoje šalyje.
Svetima kalba, ribotos karjeros lubos ir jausmas, kad „tikras“ gyvenimas vyksta kažkur kitur, ilgainiui ima slėgti.
Dar viena priežastis – paaugantys vaikai.
Tėvai vis dažniau nori, kad jų atžalos užaugtų lietuviškoje aplinkoje, geriau mokėtų lietuvių kalbą ir turėtų ryšį su seneliais.
Ką jie kuria sugrįžę?
Grįžę keturiasdešimtmečiai retai nori grįžti į tradicinį biuro darbą nuo aštuonių iki penkių.
Jie ieško lankstumo ir galimybės patys kontroliuoti savo laiką, todėl dažnai pasuka į savarankišką veiklą.
Vieniems artimiausias kelias – konsultacijos ar laisvai samdomi projektai srityse, kuriose jie dirbo užsienyje.
Kiti imasi visiškai naujų veiklų: atidaro nedideles kavinukes, studijas, rankdarbių ar paslaugų verslus regionuose.
Per emigracijos metus sukaupta patirtis ir matyti pavyzdžiai užsienyje tampa natūraliu įkvėpimu.
Lietuvoje įgyvendinamos idėjos, kurios kadaise buvo matytos Londono ar Kopenhagos rajonuose, pritaikomos vietos realybei.
Dažnas grįžtantis žmogus pirmiausia renkasi gyvenimą ne didmiestyje, o gimtajame mieste ar net kaime.
Čia pigesnė kasdienybė, artimi žmonės šalia ir daugiau erdvės lėtesniam ritmui bei mažesniam triukšmui.
Naujas požiūris į darbą ir pinigus
Po ilgesnio laiko užsienyje sugrįžę keturiasdešimtmečiai kitaip žiūri į riziką ir pajamas.
Jie dažnai turi finansinę pagalvę, todėl gali sau leisti pradžioje uždirbti mažiau, bet daryti tai, kas teikia prasmę.
Tokie žmonės paprastai kur kas geriau supranta, kiek kainuoja pervargimas ir nuolatinis stresas.
Kai kurie sąmoningai renkasi mažesnes, bet stabilesnes pajamas vietoje nuolatinio viršvalandžių maratono.
Jiems svarbu turėti aiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Dėl to populiarėja nuotolinio darbo ir mišrūs modeliai, kai dalis veiklos vykdoma iš namų ar bendradarbystės erdvių.
Įdomu tai, kad sugrįžę specialistai ne visada nori būti darbdaviais tradicine prasme.
Dalis renkasi bendradarbiauti su kitais laisvai samdomais profesionalais, buria projektines komandas ir vengia didelio biuro su hierarchijomis.
Kokius iššūkius jie sutinka?
Nors idėjų ir entuziazmo dažniausiai netrūksta, grįžimas nėra lengvas procesas.
Pirmieji mėnesiai kupini biurokratinių formalumų, naujų taisyklių ir nežinomybės dėl ateities.
Reikia iš naujo susiorientuoti mokesčių sistemoje, socialinių garantijų ir sveikatos apsaugos tvarkose.
Tiems, kurie ilgai gyveno užsienyje, neretai tenka iš naujo mokytis, kaip tvarkomi reikalai vietos institucijose.
Psichologiškai keblu ir tai, kad daugelis grįžusiųjų jaučiasi tarsi „tarp dviejų pasaulių“.
Lietuvoje jie laikomi grįžėliais, o buvusioje gyvenamoje šalyje – išvykusiais, todėl ankstesnis socialinis ratas dažnai išsiskaido.
Vaikams taip pat prireikia laiko priprasti prie naujos mokyklos ir reagavimo į tai, kad jie kurį laiką gyveno kitur.
Tėvams tenka tapti tarpininkais tarp dviejų kultūrų ir padėti vaikams priimti šį pokytį.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Keturiasdešimtmečiai, grįžtantys po emigracijos, įneša į Lietuvos gyvenimą ne tik pinigų, bet ir idėjų.
Jų kuriami smulkūs verslai pagyvina regionus, užpildo nišas, kuriose iki tol paslaugų trūko.
Naujas požiūris į darbą ir darbo santykius pamažu keičia ir vietos darbdavių lūkesčius.
Įmonės susiduria su žmonėmis, kurie nebijo atsisakyti darbo, jei negerbiamos jų ribos ar nesuteikiamas lankstumas.
Toks pokytis neišvengiamai veikia visą darbo rinkos kultūrą.
Ilgainiui vis daugiau žmonių ima klausti, ar tikrai privaloma gyventi nuolatinio skubėjimo ritmu, kad būtum laikomas sėkmingu.
Nors kol kas ši bangos dalis dar nėra didžiulė, jos įtaka matoma jau dabar.
Grįžtantys keturiasdešimtmečiai tampa tyliais Lietuvos gyvenimo būdo pokyčio architektais, keičiančiais taisykles savo pavyzdžiu.
