Plastiko tarša ilgai buvo siejama su vandenynais ir gyvūnų gerove, tačiau mokslininkai vis dažniau kalba apie nematomą grėsmę žmogaus organizmui.
Nauji tyrimai rodo, kad mikroplastiko dalelės aptinkamos ne tik kraujyje ar plaučiuose, bet ir audiniuose, esančiuose visai šalia smegenų.
Kas yra mikroplastikas ir kur jo tiek daug?
Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, susidarančios plastiko gamybos metu arba skylant didesniems gaminiams.
Dar smulkesnės nanoplastiko dalelės yra tokios mažos, kad gali prasiskverbti per ląstelių barjerus ir ilgai išlikti organizme.
Į aplinką mikroplastikas patenka skalbiant sintetinius drabužius, dėvint automobilių padangas, naudojant kosmetiką ar tiesiog iriantis plastikiniams maišeliams ir pakuotėms.
Didelė dalis dalelių nusėda vandenyje ir dirvožemyje, o galiausiai atsiduria maisto grandinėje.
Žmogus mikroplastiką gauna su jūros gėrybėmis, geriamuoju vandeniu, druska, netgi kvėpuodamas miesto ore.
Kai kurie tyrimai rodo, kad miestų gyventojai per dieną gali įkvėpti tūkstančius mikroskopinių plastiko dalelių.
Mikroplastikas žmogaus organizme
Per pastarąjį dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kad mikroplastiko galima aptikti žmogaus išmatose, placentos audinyje, plaučiuose ir kraujyje.
2022 metais paskelbti duomenys pirmą kartą patvirtino mikroplastiko pėdsakus kraujotakos sistemoje, vadinasi, dalelės gali keliauti po visą organizmą.
Viena iš didžiausių mokslo mįslių – ar šios dalelės gali pasiekti smegenis.
Smegenis saugo kraujo ir smegenų barjeras, kuris sulaiko daugelį kenksmingų medžiagų, tačiau nanoplastiko atveju šis barjeras gali būti nepakankamas.
Eksperimentai su gyvūnais jau parodė, kad labai smulkios plastiko dalelės gali kirsti šį barjerą ir kauptis smegenų audinyje.
Žmonėms tokie tyrimai itin sudėtingi dėl etinių ir techninių priežasčių, todėl mokslininkai remiasi netiesioginiais įrodymais ir pažangiomis vaizdinimo technologijomis.
Kokios galimos rizikos smegenims?
Vienareikšmiško atsakymo, kaip mikroplastikas veikia žmogaus smegenis, kol kas nėra.
Tačiau žinoma, kad plastiko dalelės gali veikti ne tik mechaniškai, bet ir per jose esančias chemines medžiagas.
Daugelyje plastikų naudojami minkštikliai, stabilizatoriai ir kiti priedai, kurie gali turėti hormonų sistemą ar imunitetą veikiančių savybių.
Patekusios į jautrius audinius, tokios molekulės gali skatinti uždegiminius procesus.
Gyvūnų tyrimai rodo, kad didelės mikroplastiko dozės gali paveikti atmintį, mokymąsi, elgesį.
Tačiau šie rezultatai dažnai gauti naudojant daug didesnes koncentracijas nei žmogus patiria kasdienėje aplinkoje.
Mokslininkai taip pat domisi, ar mikroplastikas gali prisidėti prie neurodegeneracinių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio ar Parkinsono.
Kol kas turima tik hipotezių ir pavienių užuominų, todėl būtini ilgalaikiai epidemiologiniai stebėjimai.
Kaip nustatyti plastiko pėdsakus smegenyse?
Mikroplastiko paieška organizme yra sudėtingas laboratorinis darbas.
Dalelės turi būti atskirtos nuo audinių, išvalytos nuo kitų teršalų ir tiksliai išmatuotos.
Naudojami spektroskopijos, mikroskopijos ir masių analizės metodai, leidžiantys atpažinti skirtingų rūšių plastiką.
Kuo dalelės mažesnės, tuo sunkiau jas aptikti ir atskirti nuo natūralių organinių struktūrų.
Smegenų tyrimuose dažnai nagrinėjami netiesioginiai požymiai, pavyzdžiui, uždegimo žymenys ar pakitusios baltymų struktūros.
Vėliau šie duomenys lyginami su aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniais, tokiais kaip užterštas oras ar darbas su plastiku.
Ką galime padaryti jau dabar?
Nors mokslas dar tik aiškinasi visas mikroplastiko poveikio sveikatai detales, tyrėjai sutaria dėl vieno – mažinti plastiko apkrovą aplinkoje verta nedelsiant.
Tai sumažins ir potencialią riziką smegenims bei kitiems organams.
Vartotojams patariama rinktis mažiau vienkartinių plastikinių pakuočių, ypač karštiems maistams ir gėrimams.
Stikliniai ar metaliniai indai, daugkartiniai buteliai ir termopuodeliai padeda sumažinti kasdienį plastiko kontaktą.
Didelį vaidmenį turi ir drabužių pasirinkimas.
Sintetiniai audiniai, tokie kaip poliesteris ar akrilas, skalbimo metu išskiria milijonus mikropluoštų, todėl verta rinktis daugiau natūralių pluoštų ir naudoti skalbinių filtrus.
Miesto mastu svarbios ir priemonės, mažinančios automobilių padangų dulkes, tobulinant viešąjį transportą ir gatvių valymą.
Nuotekų valymo įrenginių modernizavimas gali sulaikyti dalį mikroplastiko prieš jam patenkant į upes ir jūras.
Kartu tai ir galimybė mokslo bendruomenei.
Kuo anksčiau bus suprastas mikroplastiko kelias iki smegenų ir įvertintos rizikos, tuo tikslingiau bus galima kurti technologijas ir politinius sprendimus, saugančius visuomenės sveikatą.
