Kasdienėje kalboje vis dar sakome, kad žmogus „mirė nuo senatvės“, tačiau medicina tokios priežasties nepripažįsta. Mirties liudijime gydytojas privalo įrašyti konkretų mechanizmą ir ligą, kuri galutinai sustabdė organizmo veiklą.
Dažniausiai tai būna širdies ir kraujagyslių ligos – miokardo infarktas, insultas, lėtinė ar ūmi širdies nepakankamumo forma. Daugelio išsivysčiusių šalių statistika rodo, kad tokios ligos sudaro maždaug 35–40 proc. visų mirčių.
Antroje vietoje pagal dažnumą atsiduria onkologinės ligos, o vis didesnę reikšmę turi ir neurodegeneracinės ligos. Šioje grupėje ypač išsiskiria demencija – ji retai įrašoma kaip tiesioginė mirties priežastis, tačiau dažnai stovi visos mirtinos įvykių grandinės pradžioje.
Autopsijos keičia požiūrį
Mokslinis žurnalas „Genomic Psychiatry“ paskelbė apžvalgą, kuri patvirtina patologų pastebėjimus. Po mirties atlikti tyrimai rodo, kad net ir anksčiau gana sveikais laikyti senyvi žmonės dažnai turėjo rimtų, gyvai nediagnozuotų ligų.
Tyrimuose, kuriuose buvo analizuojamos šimtamečių autopsijos, neaptikta nė vieno atvejo, kai mirties priežastimi būtų laikytas pats amžius. Visada nustatoma konkreti liga ir ūmi organų nepakankamumo forma – dažniausiai širdies ar kraujagyslių sistemos pažeidimas.
Tokie duomenys pabrėžia autopsijų svarbą. Ištyrus audinius ir organus po mirties, dažnai paaiškėja, kas iš tikrųjų vyko organizme ir kokia liga išprovokavo galutinį kvėpavimo ar kraujotakos sustojimą.
Demencija – tylus mirties katalizatorius
Demencija šiandien laikoma viena svarbiausių netiesioginių vyresnio amžiaus žmonių mirčių priežasčių. Tarptautinės statistikos duomenimis, kasmet ji tiesiogiai susijusi maždaug su 1,5 milijono mirčių visame pasaulyje.
Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad su demencija gyvena daugiau nei 55 milijonai žmonių, o iki 2050 metų šis skaičius gali perkopti 130 milijonų. Senstant visuomenei, atvejų daugėja ir Lietuvoje, nors dalis jų lieka nediagnozuoti.
Pažengusia demencija sergantys pacientai dažnai turi rijimo sutrikimų, dėl kurių padidėja aspiracinės pneumonijos rizika. Dėl raumenų silpnumo ir judėjimo problemų jie dažniau guli, lengviau patiria griuvimus, kaulų lūžius, sunkiau atsigauna po menkiausios infekcijos.
Tokiose situacijose galutinėje mirties liudijimo eilutėje dažniausiai atsiranda uždegiminė plaučių liga, sepsis ar imobilizacijos komplikacijos, nors visos jų ištakos glūdi lėtai progresuojančioje smegenų degeneracijoje.
Dažniausios vyresnio amžiaus mirties priežastys
Vyresnio amžiaus žmonių mirčių struktūra daug metų išlieka gana panaši. Širdies ir kraujagyslių ligos sudaro apie 35–40 proc. visų mirčių. Tai ūmūs miokardo infarktai, insultai, širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, taip pat lėtinės išeminės širdies ligos paūmėjimai.
Antroje vietoje – piktybiniai navikai, kurie daugelyje šalių lemia maždaug 20–25 proc. mirčių. Tarp jų dažniausiai minimi plaučių, storosios žarnos, krūties, prostatos ir kasos vėžiai, kurių rizika didėja kartu su amžiumi.
Toliau rikiuojasi kvėpavimo sistemos ligos, tokios kaip lėtinė obstrukcinė plaučių liga, dažnos ir sunkios infekcijos, bei neurodegeneracinės ligos, įskaitant demenciją ir Alzheimerio ligą. Šios ligos dažnai „dirba“ drauge, viena kitą sunkindamos.
Vyresniame amžiuje itin dažnai pasireiškia daugialypė ligotumas. Tas pats pacientas gali sirgti širdies nepakankamumu, cukriniu diabetu, lėtine plaučių liga ir demencija. Toks derinys stipriai mažina organizmo atsparumą ir net menka infekcija gali tapti lemtinga.
Kodėl tikroji priežastis dažnai pasislepia?
Praktikoje gydytojas dažniausiai įrašo tiesioginį mirties mechanizmą – pavyzdžiui, kvėpavimo ar kraujotakos sustojimą, ūmią kvėpavimo nepakankamumo ar širdies nepakankamumo formą. Tačiau toks įrašas ne visada atskleidžia visą įvykių grandinę.
Šiuolaikinė medicina vis dažniau kalba apie būtinybę matyti platesnį vaizdą ir analizuoti visą kelią nuo pirmųjų lėtinės ligos požymių iki mirtino įvykio. Toje grandinėje dažnai slypi daugelį metų progresuojančios ligos – pavyzdžiui, demencija ar ilgai nekontroliuota hipertenzija.
Ekspertai pabrėžia, kad žmogus nemiršta dėl to, kad pasiekė tam tikrą amžių. Mirti priverčia ligos, kurios su metais tampa dažnesnės ir sunkesnės, ypač jei jos diagnozuojamos per vėlai arba gydymas nėra pakankamai nuoseklus.
Todėl visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja ankstyvos diagnostikos, lėtinių ligų kontrolės ir gyvenimo būdo pokyčių svarbą. Kuo geriau pavyksta valdyti pagrindines širdies, kraujagyslių, medžiagų apykaitos ir smegenų ligas, tuo labiau atitolsta grandinės pabaiga, kuri kasdienėje kalboje klaidingai vadinama „mirtimi nuo senatvės“.