Mokslininkai vis aiškiau mato, kad mikroplastikas jau seniai nebėra tik vandenynų problema.
Nauji matavimai rodo, kad smulkios plastiko dalelės plačiai sklinda ore, lietuje ir net namų dulkėse, o tai tiesiogiai veikia mūsų kvėpavimą ir maistą.
Nematomos dalelės ore
Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, dažniausiai mažesnės nei keli milimetrai, o dar smulkesnės – nanoplastikas – gali būti nematomas plika akimi.
Jos susidaro ir yrant pakuotėms, tekstilei, automobilių padangoms, ir gamybos metu, kai plastikas smulkinamas ar šlifuojamas.
Pastaraisiais metais įvairiose pasaulio vietose atlikti oro mėginių tyrimai parodė, kad mikroplastiko randama ne tik pramoniniuose regionuose, bet ir kalnuose, atokiose salose, netoli poliarinių zonų.
Dalelės į atmosferą patenka su vėju, kildamos nuo kelių, sąvartynų, miestų dulkėmis, o vėliau nusėda lietaus ar sniego pavidalu.
Miestuose papildomas šaltinis – sintetiniai drabužiai.
Kai skalbiame poliesterio, akrilo ar nailono audinius, iš jų atsiskiria plonos mikropluošto gijos, kurios per nuotekas ir vėliau džiovinimą gali patekti į orą ir vandenį.
Kas patenka į organizmą
Mikroplastiko žmogaus organizme randama kvėpavimo takuose, virškinimo sistemoje ir net kraujotakoje.
Didelis dalelių kiekis sulaikomas viršutiniuose kvėpavimo takuose, tačiau smulkesnės gali pasiekti giliąsias plaučių dalis.
Mokslininkai svarsto kelis galimus sveikatos poveikio mechanizmus.
Pavyzdžiui, mikroplastikas gali mechaniškai dirginti audinius, veikti kaip nešėjas kitoms cheminėms medžiagoms ar mikroorganizmams, o tam tikros plastiko priedų medžiagos gali būti biologiškai aktyvios.
Kol kas duomenys apie ilgalaikį poveikį žmogui dar riboti, tačiau jau matoma sąsajų su uždegiminiais procesais kvėpavimo takuose ir tam tikrais imuninio atsako pokyčiais.
Dėl to ekspertai ragina nelaikyti mikroplastiko vien estetine ar ekologine problema ir daugiau dėmesio skirti visuomenės sveikatai.
Mikroplastikas į mūsų lėkštes patenka keliomis kryptimis.
Jis randamas žuvyse, jūros gėrybėse, druskoje, meduje, kai kuriuose gėrimuose, taip pat gali patekti iš plastikinės pakuotės į maistą kaitinant ar ilgai laikant.
Kas svarbiausia vartotojui
Vartotojas visiškai išvengti mikroplastiko šiandien faktiškai nebegali, tačiau galima sumažinti jo kiekį kasdienėje aplinkoje.
Didelę dalį poveikio lemia kvėpuojamas oras ir namų dulkės, todėl svarbus tampa ne tik maistas, bet ir buitis.
Specialistai rekomenduoja rinktis ilgaamžius, o ne vienkartinius plastiko gaminius ir, kai įmanoma, juos keisti stiklu, metalu ar popieriumi.
Maistą geriau laikyti stiklinėse ar metalinėse talpose, ypač tada, kai jis karštas arba bus šildomas.
Namuose mikroplastiko šaltinis dažnai yra sintetiniai kilimai, minkšti baldai ir drabužiai.
Reguliarus šlapias valymas, geras vėdinimas ir dulkių siurblys su kokybišku filtru padeda sumažinti ore sklandančių dalelių kiekį.
Skalbimą patariama rinktis retesnį, o pilną mašinos užkrovimą ir žemesnę temperatūrą.
Taip ne tik taupoma energija, bet ir sumažėja į vandenį išskiriamų sintetinių pluoštų.
Kaip reaguoja mokslas ir politika
Mikroplastiko problema paskatino naują tyrimų bangą, kurioje dalyvauja chemikai, biologai, medikai ir aplinkosaugos specialistai.
Jie siekia išsiaiškinti, kaip dalelės keliauja per atmosferą, dirvožemį, vandenį ir maisto grandines, ir kokia jų įvairovė skirtinguose pasaulio regionuose.
Vienas iš didžiausių iššūkių – patikimi matavimo metodai ir vienodi standartai.
Skirtinguose tyrimuose naudojama įranga ir filtrai dažnai labai skiriasi, todėl sudėtinga tiesiogiai palyginti rezultatus ir įvertinti realią rizikos apimtį.
Reguliuotojai jau pradėjo riboti tyčia į kosmetiką ir buitinę chemiją dedamas mikroplastiko daleles, taip pat griežtinti reikalavimus nuotekų tvarkymui.
Tačiau didžioji dalis mikroplastiko vis dar susidaro netiesiogiai – dėvintis padangoms, tekstilei, pakuotėms – todėl prireiks platesnių sprendimų gamybos ir vartojimo grandinėse.
Inžinieriai kuria naujas medžiagas ir filtravimo sistemas, galinčias sulaikyti smulkias plastiko daleles skalbyklėse, pramonės įrenginiuose ir valymo įrenginiuose.
Jei tokie sprendimai taps plačiai prieinami, mikroplastiko kiekis aplinkoje gali reikšmingai sumažėti dar prieš jam patenkant į mūsų kūną.
Kol tarptautiniai susitarimai ir technologijos tik formuojasi, didžiausia atsakomybė tenka gamintojams ir vartotojams, kurie savo pasirinkimais lemia, kiek plastiko apskritai patenka į apyvartą.
Mokslininkai pabrėžia, kad mažinti problemą yra gerokai lengviau nei bandyti išvalyti jau užterštą orą ir vandenį.
