Kosminės šiukšlės, dešimtmečius tyliai kaupęsi orbitoje, šiandien tampa viena rimčiausių grėsmių palydovams ir ateities misijoms.
Mokslininkai įspėja, kad be aktyvių veiksmų Žemę supanti erdvė gali tapti pavojinga ir itin brangiai naudojama.
Kas iš tikrųjų yra kosminės šiukšlės?
Kosminėmis šiukšlėmis vadinami neveikiantys palydovai, naudoti raketų etapai ir tūkstančiai jų nuolaužų.
Jose – ir kelių metrų ilgio konstrukcijos, ir milimetrų dydžio dalelės, galinčios padaryti rimtą žalą.
Šiuo metu orbitoje skraido dešimtys tūkstančių stebimų objektų, didesnių nei keli centimetrai.
Mažesnių nuolaužų yra gerokai daugiau, tačiau jų tikslaus skaičiaus niekas nežino.
Problema ta, kad net smulki nuolauža juda didžiuliu greičiu – iki keliolikos kilometrų per sekundę.
Toks susidūrimas prilygsta sprogimui ir gali akimirksniu sunaikinti veikiančią misiją.
Kodėl dabar ši problema aštrėja?
Per pastarąjį dešimtmetį orbitinių palydovų skaičius išaugo kelis kartus.
Prie to prisidėjo mažų palydovų ir komercinių misijų bumas, kai į orbitą iškeliama šimtai įrenginių per vienus metus.
Kiekvienas paleidimas palieka dalį technikos erdvėje – tiek suplanuotos konstrukcijos, tiek atsitiktinės nuolaužos.
Nors dalis jų po kurio laiko sudega atmosferoje, nemaža dalis išlieka orbitoje dešimtmečius.
Mokslininkai baiminasi vadinamojo Kesslerio efekto – grandininės reakcijos, kai susidūrimai kuria vis naujas nuolaužas.
Tokiu atveju tam tikros orbitos gali tapti praktiškai nenaudojamos dėl susidūrimų rizikos.
Ką siūlo mokslininkai ir inžinieriai?
Vienas svarbiausių principų – prevencija, tai yra naujų palydovų ir raketų planavimas taip, kad jie neliktų orbitoje amžinai.
Dalis palydovų jau dabar projektuojami taip, kad pasibaigus misijai nukristų į atmosferą ir sudegtų.
Kita kryptis – aktyvus šiukšlių šalinimas iš orbitos.
Eksperimentuojama su specialiais palydovais, galinčiais gaudyti nuolaužas tinklais, harpūnais ar lanksčiomis rankomis.
Taip pat svarstomos vadinamosios vilkimo misijos, kai specialus aparatas pritvirtina nuolaužai mažą variklį ar burę.
Ji lėtai keičia orbitą, kol objektas sugrįžta į tankesnius atmosferos sluoksnius ir suyra.
Kai kurios idėjos apima lazerių naudojimą iš Žemės paviršiaus, siekiant šiek tiek pakeisti mažų nuolaužų trajektoriją.
Toks metodas dar tik tiriamas, nes reikia užtikrinti ir saugumą, ir tikslumą.
Teisiniai ir ekonominiai iššūkiai
Net ir turint technologijas, kosminių šiukšlių tvarkymas susiduria su teisiniais klausimais.
Pagal tarptautines taisykles objektas orbitoje priklauso jį paleidusiai valstybei ar įmonei, net jei jis seniai neveikia.
Tai reiškia, kad nuolaužos negalima tiesiog paimti ir „utilizuoti“ be savininko sutikimo.
Reikia naujų tarptautinių susitarimų, kurie leistų koordinuotai spręsti bendrą problemą.
Ekonominiu požiūriu kosminių šiukšlių šalinimas dar nėra pelninga veikla.
Tačiau galimos žalos mastas palydovų operatoriams skaičiuojamas šimtais milijonų eurų, todėl domėjimasis sparčiai auga.
Ryšio, navigacijos ir Žemės stebėjimo paslaugos šiandien yra kritinė infrastruktūra daugeliui valstybių ir verslų.
Bet kokie rimti sutrikimai orbitoje turėtų tiesioginę įtaką ir kasdieniam žmonių gyvenimui Žemėje.
Ar įmanoma išvalyti artimąją kosmoso erdvę?
Ekspertai sutaria, kad visiškai „iššluoti“ orbitos nepavyks, bet įmanoma sustabdyti situacijos blogėjimą.
Didžiausią poveikį turėtų kelių didelių, pavojingiausių objektų pašalinimas ir griežtesnės prevencijos taisyklės naujoms misijoms.
Jau kuriami standartai, numatantys, per kiek laiko po misijos pabaigos palydovas turi būti pašalintas iš pagrindinių orbitų.
Valstybinės agentūros ir privačios įmonės skatinamos planuoti misijas atsakingai ir įvertinti visą gyvavimo ciklą.
Artimiausi dešimtmečiai parodys, ar žmonija sugebės perėjimą prie tvaresnio kosmoso naudojimo.
Nuo to priklausys ne tik sudėtingos tarpplanetinės misijos, bet ir įprasti palydoviniai žemėlapiai ar orų prognozės mūsų išmaniuosiuose įrenginiuose.
