Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad šviesos tarša keičia naktinę aplinką greičiau nei spėja prisitaikyti ekosistemos ir žmonių sveikata.
Nors ryškus miestas daugeliui atrodo pažangos simbolis, tyrėjai šį reiškinį vertina kaip tylų, bet nuoseklų aplinkos pokytį, kurį bus sunku atsukti atgal.
Kas yra šviesos tarša
Šviesos tarša – tai perteklinis arba netinkamai nukreiptas dirbtinis apšvietimas, kuris trikdo natūralią tamsą.
Ji pasireiškia keliomis formomis: šviesos sklaida danguje, akinantis švytėjimas, per ryškus fasadų ir reklamų apšvietimas, be reikalo naktį šviečiantys biurų langai.
Dalis šviesos, kurią skleidžia gatvių žibintai ar pastatai, keliauja ne į žemę, o aukštyn ir į šalis.
Ji atsispindi ore esančiuose aerozoliuose, dulkelėse ir vandens lašeliuose, todėl naktinis dangus tampa pilkšvas, o žvaigždžių matome vis mažiau.
Šį reiškinį ypač ryškiai jaučia astronomai – stebėjimams tenka ieškoti vis atokesnių ir tamsesnių vietų.
Net ir palyginti nedidelis miesto švytėjimas gali sugadinti jautriausių teleskopų matymą už dešimčių kilometrų.
Poveikis žmogui ir gamtai
Žmonių organizmas tamsą laiko natūraliu signalu poilsiui, todėl naktinis apšvietimas tiesiogiai veikia mūsų biologinius ritmus.
Moksliniai stebėjimai rodo, kad ryški šviesa vakare slopina melatonino – miego hormono – gamybą ir gali trumpinti miego trukmę.
Kasdien trumpinant miegą, didėja nuovargis, sutrinka dėmesio koncentracija, dažniau pasitaiko nuotaikos svyravimų.
Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų ir kai kurių vėžio formų rizika.
Ypač pažeidžiami vaikai ir paaugliai, kurie daugiau laiko praleidžia prie ekranų ir dažnai miega kambariuose, kuriuos iš lauko apšviečia gatvės žibintai.
Ryškūs šviesos šaltiniai pro langą, net ir užtraukus užuolaidas, gali keisti jų miego kokybę ir pabloginti mokymosi rezultatus.
Gamtai šviesos tarša ne mažiau pavojinga nei triukšmas ar cheminiai teršalai.
Daugelio rūšių elgseną lemia paros ritmas: kada ieškoti maisto, kada slėptis, migruoti ar daugintis, o dirbtinė šviesa šiuos ženklus iškreipia.
Naktiniai vabzdžiai, paukščiai ir šikšnosparniai orientuojasi pagal mėnulio ir žvaigždžių šviesą, todėl ryški miesto pašvaistė juos klaidina.
Žinoma, kad migruojantys paukščiai dažniau atsitrenkia į apšviestų dangoraižių stiklus, o prie žibintų sutelktos vabzdžių sankaupos mažina jų populiacijas ir keičia mitybos grandines.
Pakrančių ekosistemose šviesa trikdo jūrinių vėžlių ir kai kurių žuvų jauniklių orientaciją.
Užuot judėję link natūralios šviesos virš vandens, jie kartais traukia į miestų pusę, kur švyti uostai ir kurortai.
Kodėl šviesos tarša auga taip greitai?
Per pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje sparčiai paplito LED apšvietimas, kuris sunaudoja mažiau elektros energijos ir yra ilgaamžis.
Tačiau pigesnė šviesa paskatino dar labiau plėsti apšvietimo tinklus ir didinti ryškumą, o tai tapo papildomu šviesos taršos šaltiniu.
LED šviestuvai dažnai skleidžia daugiau mėlynos ir baltos šviesos, kuri ypatingai veikia žmogaus ir gyvūnų biologinius ritmus.
Ši šviesa stipriausiai slopina melatoniną ir labiau išsklaido švytėjimą danguje nei šiltesnio atspalvio šaltiniai.
Šviesos taršą didina ir tai, kad miestai vis labiau keičiasi į vadinamąsias niekada nemiegančias erdves.
Visą parą veikiančios parduotuvės, reklamos ekranai, apšviesti biurų langai ir sandėliai naktį kuria nuolatinę šviesos foną.
Ką gali padaryti miestai ir gyventojai
Mokslininkai pabrėžia, kad šviesos tarša yra viena iš tų aplinkos problemų, kurią palyginti lengva valdyti technologiniais ir planavimo sprendimais.
Svarbiausia – šviesą naudoti tik ten, kur jos tikrai reikia, tik tada, kada ji reikalinga, ir tik tokio ryškumo, koks būtinas saugumui užtikrinti.
Miesto lygmeniu veiksmingi yra trys esminiai žingsniai: nukreipti šviestuvus žemyn, riboti apšvietimo intensyvumą ir rinktis šiltesnio atspalvio šviesą.
Uždaros konstrukcijos šviestuvai sumažina šviesos nutekėjimą į dangų, o reguliuojamas ryškumas leidžia naktį jį sumažinti ten, kur gyventojų srautai menki.
Vis daugiau savivaldybių svarsto vadinamąsias tamsos valandas, kai tam tikru paros metu išjungiama dalis dekoratyvinio apšvietimo.
Tokie sprendimai ne tik mažina šviesos taršą, bet ir taupo energiją, todėl tampa patrauklūs ir ekonomiškai.
Gyventojai taip pat gali prisidėti gana paprastai: naudoti storesnes užuolaidas, naktį išjungti nereikalingus kiemo šviestuvus, riboti ryškios ekranų šviesos kiekį vėlyvomis valandomis.
Ten, kur tai įmanoma, verta rinktis judesio daviklius, o ne nuolat įjungtą lauko apšvietimą.
Astronomai ir ekologai ragina vertinti tamsą kaip ribotą išteklių, kurį galima išsaugoti tik bendromis pastangomis.
Kuo anksčiau miestų planavime ir kasdieniuose įpročiuose atsiras pagarba naktinei aplinkai, tuo daugiau žvaigždžių dar bus matoma ateities kartoms.
