Pastaraisiais metais karštos diskusijos apie atlyginimus ir karjeros galimybes didmiesčiuose persikelia į naują lygį.
Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių ryžtasi palikti stabilias, bet varginančias pareigas mieste ir renkasi ramesnį, sąmoningesnį gyvenimą regionuose ar mažesniuose miestuose.
Kas skatina atsisakyti „sėkmingos“ karjeros
Dažniausia priežastis – perdegimas ir nuolatinis stresas.
Žmonės, ilgus metus dirbę vadovaujančius ar aukštos atsakomybės darbus, pastebi, kad net ir didėjant pajamoms, gyvenimo kokybė negerėja.
Prie to prisideda ir pandemijos laikotarpiu išmokta pamoka, kad nuotolinis darbas ir lankstus grafikas gali būti ne laikina išimtis, o norma.
Dalį specialistų tai paskatino permąstyti, ar tikrai verta kasdien leisti valandas spūstyse ir gyventi nuolatiniame bėgime.
Svarbus veiksnys – sveikata.
Po 35–40 metų vis dažniau pajuntami lėtinio nuovargio, miego sutrikimų, padidėjusio kraujospūdžio simptomai, kuriuos tiesiogiai veikia nuolatinis skubėjimas ir įtampa darbe.
Naujos kryptys: nuo biuro prie rankų darbo
Pastebima, kad dalis buvusių biuro darbuotojų sąmoningai renkasi paprastesnį, aiškesnės struktūros darbą.
Tai gali būti amatai, paslaugų sektorius, darbas gamyboje arba smulkus verslas mažesniame mieste.
Dažnas akcentuoja, kad mažiau svarbu, kaip į juos žiūrės aplinkiniai.
Kur kas svarbiau – turėti aiškų darbo laiką, galėti po jo išjungti telefoną ir vakare būti su šeima, o ne su elektroniniu paštu.
Tokį posūkį lengvina tai, kad dalį įgūdžių įmanoma perkelti.
Ilgametė patirtis projektuose, derybose ar klientų aptarnavime praverčia ir regionuose, kuriuose trūksta patyrusių organizatorių, vadybininkų ar paslaugų koordinatorų.
Mažesnės pajamos, bet daugiau kontrolės
Dažniausiai karjeros posūkis reiškia ir mažesnes oficialias pajamas.
Jeigu didmiestyje žmogus uždirbdavo, pavyzdžiui, apie 2 000 eurų per mėnesį, persikėlus į regioną atlyginimas gali sumažėti iki 1 200–1 400 eurų.
Vis dėlto nemažai žmonių sako, kad reali finansinė padėtis ne taip smarkiai pablogėja.
Mažėja išlaidos nuomai ar paskolai, transportui, kasdieniam maistui ir pramogoms, kurios didmiestyje neretai tampa kompensacija už stresą.
Kita vertus, svarbus ir kontrolės jausmas.
Žmogus, dirbantis mažesnėje įmonėje ar savarankiškai, dažnai gali pats derėtis dėl grafiko, pasirinkti klientų skaičių, susiplanuoti ilgesnes atostogas ne vieną kartą per metus.
Psichologiniai iššūkiai ir aplinkinių reakcijos
Toks sprendimas nėra lengvas ir dažnai susijęs su abejonėmis dėl statuso.
Ne vienam tenka išgirsti klausimus, kodėl buvo „nusileista žemyn“ ar atsisakyta, atrodytų, pavydėtinos pozicijos.
Tokie komentarai ypač skaudūs tiems, kurie ilgus metus patys savo vertę matavo per pareigų pavadinimą, komandų dydį ar gaunamų laiškų skaičių.
Persiorientuoti prie naujos tapatybės – žmogaus, kuris renkasi laiką, o ne titulą – prireikia kelių metų.
Psichologai atkreipia dėmesį, kad verta aiškiai sau įvardyti, ką šis pokytis duoda.
Jei atsiranda galimybė pradėti sportuoti, daugiau laiko skirti vaikams, grįžti prie hobio ar sustiprinti santykius, tai tampa tvirtu vidiniu argumentu prieš išorinius lūkesčius.
Kaip pasiruošti tyliai karjeros permainai
Vien emocinio impulso tokiam žingsniui nepakanka.
Ekspertai siūlo prieš priimant sprendimą bent kelis mėnesius stebėti savo biudžetą ir suskaičiuoti realias išlaidas.
Svarbu susidaryti planą, kiek lėšų reikia kas mėnesį būtiniausioms reikmėms, kiek galima sutaupyti atsisakius dalies įpročių, o kiek viltis uždirbti naujoje veikloje per pirmus metus.
Naudinga turėti bent kelių mėnesių finansinę pagalvę, kuri sumažina nerimą dėl pirmųjų mėnesių.
Dar vienas žingsnis – tylus testavimas.
Prieš paliekant seną darbą, galima pradėti mokytis naujo amato vakarais, paimti kelis mažus užsakymus ar išbandyti trumpą savanorišką praktiką įmonėje regione.
Taip aiškiau paaiškėja, ar realybė atitinka lūkesčius.
Kartais pasirodo, kad trokštamas „ramus darbas“ turi kitokį stresą – fizinį nuovargį, nestabilų užsakymų srautą ar sezoniškumą.
Ką reiškia ši tendencija Lietuvai
Jei vidurinės grandies specialistai ir vadovai dažniau rinksis gyvenimą regionuose, tai gali turėti ir platesnių pasekmių.
Į mažesnius miestelius ateis žmonės su didesne patirtimi, vadybos ir projektų valdymo žiniomis.
Jie gali prisidėti prie vietos verslų augimo, naujų paslaugų atsiradimo, bendruomeninių iniciatyvų.
Dažnai tokie žmonės įsitraukia į mokyklų, kultūros įstaigų, vietos organizacijų veiklą, nes ieško ne tik darbo, bet ir bendruomenės.
Tokie tylūs gyvenimo posūkiai keičia ir sėkmės sąvoką.
Vis labiau vertinama ne tai, kiek aukštai užkopta karjeros laiptais, o kiek pavyksta susiderinti darbą, sveikatą ir asmeninius santykius.
