Vis daugiau vidutinio amžiaus lietuvių ryžtasi kardinaliai keisti profesiją ir pradėti vadinamąją antrąją karjerą, dažnai – visiškai kitoje srityje nei iki tol.
Šį sprendimą lemia ne tik nuovargis nuo ankstesnio darbo, bet ir noras pagaliau dirbti pagal savo vertybes, mažiau patirti streso ir turėti daugiau kontrolės savo kasdienybėje.
Kas skatina ieškoti antrosios karjeros?
Dažniausia priežastis – ilgalaikis perdegimas ir nusivylimas įtemptu, bet prasmės nesuteikiančiu darbu.
Žmonės, dešimtmečius dirbę finansų, pardavimų, logistikos ar viešųjų ryšių srityse, vis dažniau suvokia, kad nenori taip dirbti iki pensijos.
Dalis jų atvirai kalba, kad išmokę uždirbti pinigų, jie neišmoko gyventi taip, kad vakare nereikėtų „atsijungti“ nuo realybės.
Savo vaidmenį atlieka ir šeimos aplinkybės.
Vaikams paaugus, atsiranda daugiau laiko sau, o tėvai ima svarstyti, ką nori veikti likusias kelis dešimtmečius iki pensijos.
Kai kuriems postūmiu tampa artimo žmogaus liga ar netikėtas įvykis, priverčiantis permąstyti prioritetus.
Nuo biuro iki amato ar kūrybos
Tarp dažniausių antrosios karjeros pasirinkimų – amatai, individualūs verslai, kūrybinės profesijos ir paslaugos.
Biuro darbuotojai mokosi keramikos, interjero dekoravimo, grafikos dizaino, kirpimo ar masažo, o inžinieriai ir IT specialistai atranda staliavimą, metalo darbus, meninę fotografiją.
Dalis tokių istorijų prasideda nuo nedidelių vakarinių kursų, savaitgalio dirbtuvių ar savanorystės.
Po keleto mėnesių ar metų pomėgis tampa papildomu pajamų šaltiniu, o galiausiai – pagrindine veikla.
Ši transformacija dažniausiai nevyksta per naktį, todėl žmonės sąmoningai susikuria pereinamąjį laikotarpį.
Pastebima tendencija, kad antrosios karjeros dažniau siejamos su fiziniais ar apčiuopiamais rezultatais.
Žmonės nori matyti savo darbo vaisius – pagamintą baldą, iškeptą duoną, išgydytą klientų nugaros skausmą ar nuotraukų albumą, kuriuo džiaugiasi šeimos.
Finansiniai ir psichologiniai iššūkiai
Nusprendus keisti karjerą po 40-ies, vienas didžiausių iššūkių yra finansinis saugumas.
Dalis žmonių turi būsto paskolų, vaikų studijų išlaidų, ilgalaikių įsipareigojimų, todėl negali tiesiog išeiti iš darbo ir pradėti nuo nulio.
Dažnai pasirenkamas mišrus modelis: kurį laiką dirbama senajame darbe, o naujai veiklai skiriami vakarais ir savaitgaliais.
Taip bandoma patikrinti, ar iš naujos srities realu uždirbti bent tiek, kad būtų galima padengti būtiniausias išlaidas.
Kitas iššūkis – vidinis kritikas ir aplinkinių nuomonė.
Dalis artimųjų laiko tokį žingsnį rizikingu kaprizu, klausia, ar „ne per vėlu viską keisti“, primena karjeros laiptus, pareigybes ir stabilias pajamas.
Tai gali atbaidyti net ir labai motyvuotus žmones, ypač jei jie patys jaučiasi nesaugiai dėl savo sprendimo.
Kaip pasiruošti gyvenimo profesijos posūkiui?
Ekspertai rekomenduoja pirmiausia įvertinti savo finansinę situaciją ir susikurti bent kelių mėnesių finansinę „pagalvę“.
Tai gali būti santaupos, laikinas mažesnių išlaidų režimas ar papildomos pajamos iš trumpalaikių projektų.
Kitas svarbus žingsnis – realiai pasitikrinti pasirinktos srities paklausą.
Pravartu atlikti nedidelę rinkos analizę: kiek yra konkurentų, kokios kainos, kaip lengva pritraukti pirmuosius klientus, kokių leidimų ar sertifikatų prireiks.
Naudinga pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau dirba toje srityje.
Jie gali atvirai papasakoti ne tik apie privalumus, bet ir apie kasdienius sunkumus, kurių reklaminiai kursų aprašymai neišryškina.
Psichologai taip pat pabrėžia savęs pažinimo svarbą.
Antroji karjera dažnai būna artimesnė žmogaus vertybėms, tačiau tam reikia skirti laiko – išsiaiškinti, kas iš tiesų teikia džiaugsmo, o kas yra tik trumpalaikė mada.
Sociologinė tendencija, keičianti miestus ir regionus
Antrąją karjerą pasirinkę žmonės prisideda prie platesnių pokyčių darbo rinkoje ir gyvenvietėse.
Tie, kurie pereina prie amato ar mažo verslo, dažnai iš didmiesčių persikelia į mažesnius miestus ar net kaimus, kur pigesnės patalpos ir ramesnė aplinka.
Taip atgyja mažų miestelių centrai, kuriuose atsiranda naujų dirbtuvių, studijų, kepyklėlių ar kūrybinių erdvių.
Nors tai nėra masinis reiškinys, kiekviena tokia istorija prisideda prie regionų atsinaujinimo.
Darbdaviai taip pat prisitaiko prie naujų nuotaikų.
Dalis įmonių kuria lankstesnes darbo formas, siūlo trumpesnę darbo savaitę ar dalinį etatą, kad neprarastų patyrusių specialistų, svarstančių apie karjeros posūkį.
Nors karjeros keitimas po 40-ies vis dar laikomas drąsiu žingsniu, Lietuvoje tai pamažu tampa įprastu gyvenimo etapu.
Žmonės suvokia, kad per vieną gyvenimą galima spėti daugiau nei vieną profesinį scenarijų ir kad pasirinkti iš naujo nėra nedovanotina klaida.
